Asmens laikas

Galbūt pavadinimasУ asmens laikas Д ne toksа vykęs , kaip man pasirodė prieš dešimtį metų, kai aš jį sugalvojau. Pirmiausia jis šiek tiek klaidina. Antra, jis dažnaiа pernelyg priartėja prie žodžio ДasmeninisУ suprantamo kaip ДsmulkusУа arba, kas visai blogai, "atskiras". Tačiau svarbiausiaа jame nuoroda į Ц žmogaus laiką. Buvo Дbezdžionės laikasУ. Buvo rūšies laikas. Buvo valstybės laikas. Jis nutildo ginčus apie tai , kada ДantikaУ virsta ДviduramžiaisУ. Arba kaip suderinti europietišką istoriją su azijietiška.

ДDievo mirtisУ Ц žmogiškojo asmens gimimas

19 amžiaus pabaigoje atsiranda išsireiškimas ДDievas mirėУ, po pusšimčio metų Ц ДAutorius mirėУ.а Dievo mirtis ir autoriaus mirtis -а posakiai panašūs, bet reiškia jie skirtingus dalykus.

Iki devyniolikto amžiaus Dievas buvo beasmenė kolektyvinė dievybė.Tas Dievas žudė autorius. Tu Ц Matas , bet tavo Evangelija Ц nuo Dievo. Tu -а Andrejus Rubliovas, bet savo ikonų pasirašyti neturi teisės.Jos Ц iš aukščiau. Žmogaus kūryba Ц tik banga dieviškojo okeano paviršiuje. Dievas - Kūrėjas, žmogus - stebėtojas, saugotojas, prižiūrėtojas, geriausiu atveju Ц restauratorius, muziejaus direktorius, banko, į kurį patenka muziejaus pajamos, direktorius. Kolektyvinis Dievas mirė . Dingusi dekoracija atidengė naują dievąа - užsakovą, klientą, atėjusį į žmogaus dirbtuvę. Dievas užeina pas žmogų ir prašo jį parašyti, pastatyti, sukurti. Mirė beasmeniškumo Dievas Ц gimė žmogus, pasirašantis savo, asmeniniu parašu ir mistinį traktatą, ir vulgarią teplionę.. Negalima pasakyti, kad Dievas mirė ir prisikėlė, nes tikrasis Dievas niekada ir nebuvo kolektyvine dievybe , o tas Dievas, kuris atsivėre asmeniniui žvilgsniui, ir yra tas Dievas, kuris kvietė apaštalus, įkvėpė dievo žodžio skelbėjus ir ikonų tapytojus. Mirė ne Dievas Ц mirė kolektyvizmas. Ir ačiū Dievui. Gimė asmenybė, gimė žmogus kaip autorius savo tikėjimo, dievo partneris.

Kolektyvizmo suformuotiems žmonėms tokio žmogaus -а savo pasirinkimo autoriaus gimimas yra šventvagystė. Jiems atrodo, kad Dievas Ц autorius, beje toks autorius, kuris niekam neleidžia anei raidelės pridėti prie savojo teksto. Kolektivistinis žmogus sutinka leisti kam nors interpretuoti ir aiškinti Dievą, - Romos popiežiui ,Maskvos patriarchui Ц tapti jiems pastabų autoriais, bet jokiu būdu ne autoriais. To , kad pastabos dažnai keičia ar net neigia pačią knygą, kolektyvistinė sąmonė pastebėti nenori. Ji įsitikinusi, kad pirmuoju popiežiumi buvo apaštalas Petras, pirmasis kovotojas su popiežyste ir celibatu buvo apaštalas Povilas ir t.t. Bet kokia žmogaus kūryba Ц netgi pasirenkant religiją Ц sutinkama kaip Dievo Autoriaus pakeitimas - pramanas ir išsigalvojimas ,iliuzijų kūrimas ir iliuzorinė kūryba.Galbūt jie, remdamiesi savo patirtimi mano, kad žmogus tegali fantazuoti. O savo fantazijas jie palaiko kolektyvo, kurio vardu kalba, galios dėka.Kūryba, kuriai nepritaria kolegtyvinė valdžia, jiems atrodo kliedesys. Nors religinės fantazijos yra įmanomos lygiai kaip ir grafomanija. Įmanomi klystkeliai, bet kūryba irgi įmanoma, - toks yra autorinis pasaulis, nepanašus į autoriteto pasaulį, kuriame gali būti erezijos arba ortodoksija, vienodai bevaisiai ir agresyvūs.

Apie visiškai priešingus dalykaiа kalba Дautoriaus mirtisУ. Visuotinio neraštingumo epochoje autorius buvo didėlė jėga: jis buvo ne tik pasyviai raštingas, kaip ir kiekvienas skaitytojas, jis buvo aktyviai raštingas. Jis galėjo kurti, o dauguma nemokėjo net skaityti. Autoriusа jungė ir gebėjimą skaityti sykiu su valdovo,leidžiančio įstatymus,ir Dievo,kuriančio pasaulį,ir televizijos kompanijos savininko galią.Jo tekstus skaitė garsiai, skaitė kolektyviai, sėdėdami prie ugnies. Lygiai taip kaip šiandienа žiūri televiziją ar klausosi radijo.Autorius buvo panašus į dievą. Štai kodėl bet kokia kūryba buvo įtartina tikintiesiems.

Visuotinis raštingumas atėmė iš autoriaus visagalio teises.а Antgamtinis tvėrėjasа tapo liokajumi. Tapo aišku, kaip jis dirba. Dauguma skaitytojų, pasirodo,а yra neiа kiek neprastesnių gabumų už daugumą autorių. Galėtų rašyti Ц bet nenori. Yra įdomesnių užsiėmimų. Kaip ten bebūtų, teksto autorius Ц ne pats gerbtiniausias pasaulyje žmogus, juk galima būti išradimo autoriumi, mokslinio dėsnio autoriumiа ar net ištisos mokslinės ar pasaulėžiūrinės sistemos autoriumi. Kai knyga nustojo būti retenybe, saugotina namuose, pasimatė vienaа daugelio knygų savybė.Skaitytojas tapo asmenybe ir pamatė, kad autorius joks autoritetas, joks kūrėjas, iš nieko kuriantis visaapimančius pasaulius, autorius Ц eiliakalys, literatas , rašytojas, kultūros konteksto vaisius. Skirtingai nuo Dievo, žmogus autorius visada yraа daugis ir priklausomas nuo daugio -а jau nekalbant apie tekstą, kuris apskritai neįmanomas be konteksto. Čia, o ne religinėj sferoje buvo aptiktas skirtumas tarp žmogaus ir dievo. Dievui kūrėjui nereikia skaitytojų ir klausytojų. Žmogui jų reikia. Žmonės negali išgalvoti Dievo Ц nes tai būtų stabmeldystė ir subanalinimas. Skaitytojas priverstas prisidėti prie autoriaus . Žmogus negali sukurti net smiltelės iš nieko. Skaitytojas gi kuria ne autoriaus pasiūlytą,o savo pasaulį, ir be skaitytojo knyga yra neįmanoma. Miškas oš ir po mano mirties, o mano kūrinys mirs dar man gyvam tebesant, jeigu jo niekas neperskaitys. Mirė autorius kaip Dievas Ц gimė skaitytojas kaip autorius. Beje, autoriui tai buvo tik į naudą.

ДDievo mirtisУ panaši į Дautoriaus mirtįУ dviem bruožais. Pirma, Dievas ir tekstas buvoа privatizuoti. Visuomenės, valstybės, kultūros nuosavybė virto privačia vieno žmogaus nuosavybe. Atrodytų tai jų egzistavimui kelia pavojų .Tačiau ar menkesni pavojai grėsė šioms aukščiausiosioms vertybėms, kai jos buvo grupės nuosavybė? Visiškas kūrybiškumas atsiskleidžia tik intymioje erdvėje. Kita vertus , svarbu tapo ne ritualas, išreiškiantys ištikimybę ir pagarbą, o grįžtamasis ryšys: ryšysа Dievo su tikinčiuju, autoriaus suа tekstu ir skaitytoju, ir, ko gero, Ц su bet kokiu kitu skaitytoju. O juk grįžtamasis ryšys yra svarbiausias gyvenimo ženklas.Šia prasme posakiai ДDievas mirėУ,Уautorius mirėУ sako netiesą ,nes mirę yra tik tai, kas dėl savo didybės nenori su niekuo bendrauti.

Siužeto mirtis

20 amžiuje tarpininkų tarpа žmogaus vidinio pasaulio ir žmogiškojo pasaulio pasaulio istorijos nuolat mažėjo. Asmeninės pažiūros, viltys, milijonų žmonių pastangos, o ne amžinos tradicijos, ne atskirų žmonių aistros tapo imperijų griuvimo priežastimis, lėmė totalitarinių valstybių susidarymą ir iširimą. Politinių lyderių vaidmuo auga, kadangi jų sprendimai lemtingi vis didesniam skaičiui žmonių, skuoksnių , nes politika pajungia tas gyvenimo sferas, kurios ansčiau buvo nepriklausomom nuo valstybės.Tačiau net ir išaugusi politikų įtaka silpsta, nes didėja žmonių, anksčiau sudariusių anoniminę minią, pavaldinius, įtakaа dar labiau.

Svarbiausias dalykas siekiant įtraukti žmones į šalies gyvenimą, į žmonijos veiklą yra švietimas Цvis daugiau žmonių įgyja žinių, tampa raštingi, sugeba operuoti abstrakčiomis sąvokomis. Dauguma žmonių jau nebearia žemės, negano galvijų, nedirba rankomis, bando mąstyti. Nyksta pati priešstata protinio ir fizinio darbo, todėl, kad turbūt visada galima rasti darbo ne tik informacijos apdorojimo sferoje, galima apskritai neturėti darbo, tačiau asmeniniame gyvenime jau nebeįmanoma gyventi be informacijos,УpalaimingojУ nežinojimo būklėje.Galima dirbti su informacija, bet galima ir žaisti su ja, užpildančia žmogaus būtį.

Nacionalizmas, pakeitęs imperinę toleranciją, nėra sulaukėjimo požymis. Laukinis žmogus nepriklauso tautai, jis priklauso bandai. Šiuolaikinis nacionalizmas yra augančio raštingumo pasekmė, kai darbo įrankiu tampa kalba. Jis jau ima suvokti kalbos reikšmę ir tautiškumą, reiškiamą per kalbą, tačiau dar nemoka ta kalba pasinaudoti, paversdamas ją apkasu ir pabūklu.Tačiau net ir toks nacionalizmas yra geriau imperinės tolerancijos, kuri taip pat naudojosi patrankomis nei kiek nemažiau, tačiau neturėjo jokių perspektyvų ir buvo absoliučiai beasmenė. Tautiškumas žmogaus, tik pradedančio šviestis, tebėra griaunantis.Tačiau jeigu tolesnis jo lavinimas nenutrūksta ,o tęsiasi, jeigu iš grynai intelektualinės procedūros ji tampa egzistenciale ,nacionalizmas tarsi vikšras virsta plaštake, paklūsta asmenybiškumui. Panašiai vaikas silpnas ir drovus lopšyje Ц tik todėl, kad jam lazda mojuoja tėvas, o pasipriešinti jėgų nėra Ц tampa chuliganu ne dėl blogos prigimties, o dėl nemokėjimo susitvarkyti su naujais iššūkiais - bet ,jeigu viskas vyksta tolygiai, nustoja būti išsišokėliu, užsiima verslu,tampa intelektualu, politiku. 20 amžius paneigė vyravusią banalybę: лkeičiasi viskas,išskyrus žmogų╗. ДŽmogiškoji prigimtisУ negali pasikeisti,suprantama, nes žmogus Ц vienintelis padaras pasaulyje, kuris neturi ДprigimtiesУ. Žmogaus prigimtis tokia pati kaip ir gyvūnų ir keistis ji, žinoma, nesikeičia. Tačiau žmoguje be jos yra dar kažkas, kas jįа ir padaro žmogumi. Štai tai ir keičiasi ir keičia, beje, kiekviename amžiuje vis greičiau.Svarbiausias pokytis dabar Ц išsilaisvinimas iš sociumo.Ne visada tai ДtikrasУ išsivadavimas, bet visada tai išsivadavimas ДdvasinisУ. Socialinius pokyčius sukelia kaip tik asmeniniai pokyčiai (o ne priešingai, kaip parodė 20 amžiaus istorija).

Nepakitęs liko tik 20 amžiujeа žmgaus baiminimasis vykstančių permainų akivaizdoje... Bet tai kaip tik gyvuliškas bruožas, šitas У achУ ir daugiau nieko.. ДAch,grriauna šeimą!У - kalbėjo ir apie Ibseno pjeses .УAch, griauna lytiškumą!У - kalbėjo apie moteris, norinčias tapti mokslininkėmis. O 1900 - metais ДachУ pasigirdoаа jau dėl kitko Ц dėl darbininkų nenoro būti tylia ir beteise minia. Pirmasis pasaulinis karas visai nebuvo pasaulinis tačiau buvo pirmasis, kuriiame besigrumiantys pirmiausia suvokė save žmonėmis, o tik po to -а kareiviais.Siaubo šiame kare buvo tiek pat, kiek ir anksčiau iki joа buvusiuose, Mirtis apsinuodijus fosgenu nėra baisesnė už akių išdūrimą. Tačiau tūkstančiai bulgarų, kuriuos 1018 apakino Bizantijos imperatorius, buvo beraščiai, nepaliko atsiminimų apie patirtą dalią, o jų psichologija buvo tokia pat beasmenė, pusiau gyvuliška, kaip ir šiuolaikinių omonininkų. Tūkstančių prancūzų ir anglų, patyrusių fosgeno ataką 1918, psichologija jau kita - puikiai išreikšta Hemingvėjaus, Vюа ir daugybės menkesnių talentu autorių. Jie ne todėl nusprendė, kad Pirmasis pasaulinis karas yra blogis,didesnis už ankstesnius karus, o todėl, kad jie patys buvo geresni, jiems jokie politiniai bei socialiniai argumentai negalėjo pateisinti karo baisumų ,ir negalėjo to pamiršti.

Karo galėjo ir nebūti, nes maištas prieš vyresniuosius, prasidėjęs pusė tūkstančio metų iki Sarajevo žmogžudystės,а vis tiek būtų vykęs. Tai ne maištas prieš tėvą ir motiną, o maištas prieš bet kokios sistemos beveidiškumą, besiremiantį valdžia, banda, jėgos hierarchija.Tokia pradžiojeЦ kiek galime pamatyti- žmogiškosios bendruomenės būklė, o ją kaip asfalto luobą laužydamas auga žmogus. Istorija tokioje rūšies ir kolektyvinėjee visuomenėj rašoma centralizuotai iš aukščiau ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo siužetas pajungtas bendram siužetui. 19 amžiaus maištas pasiekė romanus, ginančius atskiro žmogaus teisę į savo siužetą, nustatytą ne išorinio žanro reikalavimais , o vidine nuojauta. 20 amžiaus simboliais tampa Marselio Prusto ir Džeimso Džoiso romanai (kurių sumanymas brendo gerokai anksčiau Pirmojo Pasaulinio karo, nors pirmasis išleistas 1919, o antrasis 1922. Šiuose romanuose nėra herojaus susipriešinusio visuomenei.Tai būtų vulgaru.

а20 amžiaus žmogus priešinasi pats sau, savo pagundai vaizduoti gyvenimą kaip herojinę sagą su vieningu siužetu, struktūruotu laiku, vieninga prasme. Realus žmogus gyvena chaose, jis nėra herojus vienišius ,jis yra Д.daugelisУ. 19amžiaus herojus diegė sau atsakingumą, kuris ankstesniais amžiais buvo privalomas visuomenei,o jos nariams buvo nuleidžiamas. 20amžiaus herojus neigia , kad jis pats atsakingas už savo poelgius. Suprantama, tai buvo priimama kaip amoralizmas, visuomenė eilinį kartą sušuko ДachУ. Bet kiekvienas atskiras žmogus suprato, kad kaip tik taip ir yra, kaip tik taip jis ir gyvena.Gyvenimo siužetas, žmogaus atsakomybė neegzistuoja kaip žmogaus dialogo su išorinio pasaulio dalis. Žmogus gali būti atsakingas tik sau, bet ir čia ДatsakingumasУ, - ne pati aiškiausia žmogiškumo charakteristika.Tai vis dar mąstymas autoriteto, galios, jėgos kategorijomis, tik perkeltomis į vidų. Tai mąstymas, nutraukiantis dialogą ir iškreipiantis pačią žmogaus kalbėjimo galimybę. Juk ДatsakymasУ Ц nėra mechaninė reakcija į kokį nors draudimą ar nurodymą. Atsakymas yra žmogaus sugebėjimas girdėti klausimus ir atsakyti į klausimus Ц kitų žmonių klausimus ir savo paties taip pat. Joks rišlus siužetas čia nepadės. Gyvenimas pasirodo nėra joks romanas su užuomazga, kulminacija ir atomazga o, greičiau, pokalbis ir žmogus verčia save į daugybę kalbų ir pats kalba daugybe kalbų. Nėra atomazgos, užtat atsiranda begalybė, nes pokalbis laisvų asmenybių negali baigtis. Žmogaus elgesys tampa nenuspėjamas, iš esmės neabibrėžtas, laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų ir normų. Jeigu tais laikais tapo aišku , kad elementarių dalelių judėjimas yra nenusakomas, tai juolab žmogus yra dar labiau sudėtingas ir laisvas, tad ir kūtybiškumas jo kur kas didesnis nei kokių nors dalelyčių.

Laiko Išlaisvinimas

Laikas kaip ir erdvė nėra laisvi ar nelaisvi. Laisvė ir vergija yra žmogaus laisvė ir jo vergija , jo dėka visas pasaulis būtinai papuola į laisvės arba vergijos koordinates. Vergovė dominuoja iš pat pradžių, kaip kaip ir siekis laisvės ar, kraštutiniu atveju, baimė papulti į vergiją. Žmogus visur įtaria vergovę ir vergovė tampa gamtos savybe, beveik ДnatūraliaУpasaulyje dėl žmogaus įtarumo. Vergovė yra šešėlis, persekiojantis žmogų, trokštantį kad laisvė egzistuotų jam, tačiau nenorinčio egzistuoti laisvei. Trumpiausias kelias į laisvę per pasyvų,а nekūrybingą pasaulio pertvarkymą į sudėtingą valstybės ir paklusimo santykių tinklą ir žmogus laiko save laisvu tik tada, kai gali tampyti tą tinklą, gali būti jo šeimininku.Baimė tapti vergu akivaizdi, bet nėra baimės tapti vergvaldžiu. Vergovė nėra vien vieno žmogaus pjungimas kitam . Politinė ir ekonominė vergovė įveikiama lengviau nei gamtiškumas jau vien todėl, kad žmogus vergas irgi yra žmogus, nors daugelis tiki irа norėtų, kad būtų atvirkščiai. Norą uiti kitą žmogų galima įveikti tik dvasia, nes vergas neturi net tų menkų galių, kurias turi jo šeimininkas. Žmogaus dvasia pavergia ir gamtą, ir gamta negali pati išsivaduoti iš šios nelaisvės. Neregėtai viršydama žmogų savo fizine galia, gamta neregėtai bejėgė žmogaus noro valdyti akivaizdoje, nes pati neturi tokio noro. Ir tik žmogus pavergęs ją , gali ją išvaduoti.Žmogus įveikia laiką , bijodamas laiko. Teologiniai ar filosofiniai , religiniai ar pasaulietiški apmąstymai apie laiko laikinumą, apie visaapimančią laiko upę yra galingiausi dvasinio gyvenimo varikliai. Bet jie kalba netiesą; laikas nieko nesunaikina kaip nieko nenaikina erdvė.Jeigu griūva šventovė, kaltasа ne jos aukštis, ne tie šimtas metrų į kuriuos pakeliamas kupolas, ne tie dešimt amžių, per kuriuos tas kupolas buvo keliamas.Žmogus miršta ne nuo laiko, o jam tik perkelia savo silpnumą. Žmogus privatizuoja laiką lygiai taip pat kaip nusavina erdvę.Kaip žemės privatizavimas padeda kultūrai pamatus, bet tik laiko privatizavimas kultūrą daro realybe. Kaip pirminė nuosavybė yra kolektyvinė, taip ir pirmasis laiko savininkas Ц kolektyvas, šeima, gentis, tauta. Laikas aprašomas, kaip aprašomas turtas ir raštingas laiko aprašymas yra laiko raštas. Įvardinti epochą, pašymėti ją, numatyti ją Ц visi šie veiksmai tolygūs lauko ar ganyklos ribų nustatymui, sienos išmūrinimui ir vartų atvėrimui. Žinoma,žmogus tvarko laiką ir erdvę kaip panorėjęs... Teisūs yra tie, kurie mano, kad nuosavybė yra vagystė, kad jos būtina atsisakyti.Tačiau ši tiesa pernelyg sunki ir ,kaip rodo dvidešimto amžiaus patirtis, nepakeliama.Bandymas nusikratyti nuosavybės virsta perdavimu nuosavybės į kitas rankas, ją ir toliau valdo ,tik šįsyk slapta -а visokie demagogai ir tironai.Vergai išlaisvinami ne atsisakant nuosavybės, o sukuriant tokią nuosavybę, kuriai nenaudingasа vergas.Pats seniausias ilgiausiai trukęs laiko nusavinimas vyko paverčiant laiką ratu, kuriame jis nuolat juda, bet juda amžinai tuo pačiu ratu , Žmogus ketvirčiuotas, pasmerktas amžinai kvailam pakartojimui, bet jeigu laikas galėtų kalbėti, išgirstume jo skundą, kad tikėjimas amžinu sugrįžimu tris skirtingus laiko matmenis paverčia vienu, kiekvieną praeitį pseudonimišku ateičiai, o ateitį pseudonimišku praeičiai. Šis laiko painiojimas įveikiamas išskiriant Aukso amžių praeityje.Praeitis galų gale atsiskiria nuo ateities tačiau pažeminant dabartį irа pasižymi globalinio pesimizmu ateities atžvilgiu. Krikščionybė atveria naują laiko supratimą, kuris kalba apie dabartį kaip paskutiniąsias dienas Ц viduramžišką šiuolaikiškumo suvokimą.а Gyvenimas Дpaskutinėmis dienomisУnereiškia ,а kad ateities apskritai nėra Ц ateitimi tampa begalybė. УBegalybė Ц Amžinoji KaralystėУ, Dievo valda - priartėja, kaip niekados iki tol. Evangelijos žodžiai apie tai, kadа Dievo karalystė ДpriartėjoУ (╠t 3, 2) išties tapo viduramžių suvokimo dalimi. Svarbu ne tai, kad žmonės, kaip rašoma populiariose knygutėse, nuolatos susirūpinę laukė Paskutiniojo Teismo.Tokio rūpesčio nebuvo daug ir vertinamas jis buvo kaip sektantizmas.Teismo laukimas buvo antrinis palyginus su įsitikinimu kad Amžinybė jau yra aplink ,kad dabartis tėra Amžinybės dirva. O, jeigu iš tiesų viduarmžiai būtų domėjęsi simboliu, jeigu Amžinybę būtų įsivaizdavę kaip simbolinę realybę. Pačią realybę teologai vertė simboliu, ir ne tiek Amžinybė buvo simboline dabartimi, kiek dabartis virto Amžinybės simbolių rinkiniu.

Atgimimas, užkeikęs Vidurinius Amžius Viduriniais Ц ar netgi Tamsiaisias -

Ц tik akimirksniui (matuojant amžiais) grįžo prie amžino pasikartojimo idėjos. Kai Atgimimas vadino save atgimimu, jis dangstėsi antikiniais vaizdiniais ir siužetais, Dangaus Karalystę pakeisdamas romėniška graikiška praeitimi, kuri virto amžina idėja. Dabartis simbolizavo antikinę praeitį. Bet labai greitai kaukė nukrito ir apie dabartį prabilta kaip apie ДmodernumąУ.

Mes išgyvenome modernizaciją, moderną ir postmodernizmą, bet pagrindinis terminas buvo pakeistas Дnaujaisiais laikaisУ. Toks termino išplėtimas (o ne atsiskyrimas tęsė abėcėlinės grafikos keitimą iš lotyniškos į kirilicą,kaipа išplėtimas geležinkelio bėgių. Lyg ir vienos civilizacijos plėtra, tačiau akivaizdus Vakarų Europos nenoras matyti Rusiją vienoje šeimoje su savimi, o taip pat Rusijos noras gyvenant drauge joje kaip ir nebūti. ДModernumasУ yra ДmadingumasУ, reabilituotos dabarties laikas, kuris galų gale įgavo savo nepakartojamumoУ bruožąУ,Уišorę Д,
ДstiliųУ. Dabarties išsilaisvinimo iš amžinybės ekstazė buvo tokia , kad pražioje nepastebėjo, jog dabartis dedasi praeities kaukę (ir tai normalu) be vėliau neapsižiūrėjo, kad dabarties ДesmėУ, yra ruošimasis ateičiai. Antikinis aukso amžius iš praeities persikėlė į ateitį, pasikeitė pavergimo kryptis, bet vergovė kaip formulė santykių ateities su praeitimi liko. Praeitis liko priklausoma nuo ateities, ir tai tapo didesne nelaime nei amžinas sugrįžimas ir aukso amžius. Tikėjimas progresu paaukoja praeitį ateičiai. Tai laiko vergijos forma, kadangi visas žmogaus gyvenimas ima priklausyti nuo ateities, bet tai ir yra vergovė, neturinti pabaigos, nes visi laiko matai tampa tik žmonijos ir jos svajonių aptarnavimo įrankiais.

аŠią pavergimo formą pavadino utopizmu kaip tik todėl, kad utopinei sąmonei ateitis yra realesnė nei praeitis ir dabartis. Tikėjimas pažanga yra iracionalus, bet tikrai žmogiškas ta prasme kad jis niekada negali sulaukti rytojaus, jam norisi tikėti, kad kažkur jau yra Utopija Ц ateitis su nulinėmis erdvės koordinatėmis. Žodis ДutopijaУ atsirado praėjus keliems amžiams po to, kai atsirado tikėjimas utopija, o žodis progresas atsirado keli dešimtmečiai po to, kai prasidėjo progresizmas.Trys utopiniai projektai pakeitė vienas kitą per pastarąjį tūkstantmetį. Pirmoji utopija Ц monarchinė , pagimdžiusi ir kryžiaus žygius ir riterių ordinus ir absoliutines valstybes. Antroji utpija Ц nacionalistinė, trečioji Ц socialinė.Kiekviena nauja utopija prarydavo ankstesniąja, paversdama ją save maitinančiu mėšlu. Nacionalinei valstybei nereikalingas monarchas, o susisluoksniavimas ištirpsta tautinėj vienybėj.Socialinės lygybės valstybėje tautiškumas virsta nereikšmingu bruožu. Tempas auga, vienas utopinis projektas keičia kitą, dar nesirealizavus ankstesniam. Devynioliktas amžius buvo utopijų samplaika, kai dar vis gyva buvo monarchinė utopija, ją ima griauti nacionalinė utopija ir tuo pat metu ją ima neigti ir naikinti socialinė utopija. Mokslas, filosofija, kultūra, politika Ц visi dirba vienokio ar kitokio utopizmo naudai.

Laikas yra ypatinga erdvė, ne ketvirtasis matmuo, o trys visaverčiai praeities, dabarties ir ateities matai kaip aukštisа plotis ir gelmė. Žmogui lengviau įveikti erdvę nei laiką, nes erdvėj suteikia kontūrus kūnui, o laikas suteikia formą žmogiškajaiа dvasiai. Vergovė primetama preičiai ir ateičiai, kuris tokiu būdu eina mažiausio pasipriešinimo keliu. Ateitis paklūsta praeičiai kaip amžino pasikartojimo idėja, Aukso amžiaus idėja. Praeitis paklūsta ateičiai kaip utopijai, kaip keliaklupsčiavimas progresui, kai viena karta po kitos aukojamos būsimosioms kartoms. Išsekusį progresismą pakeičia išlaisvintaа ateitis, kaip pergalė prieš totalitarizmą, kuriuo anksčiau ar vėliau virsta utopizmas. Ši pergalė pareikalavo tokių pastangų, kad žmonijai nebuvo laiko domėtis, kas pakeis Дšviesią ateitįУ. Naujųjų viduramžių, laikų pabaigos koncepcijos pasirodė bevaisėmis. Pasitenkinta banaliais politinio sienų apibrėžimais. Tuo tvirtesnė tampa dabartis, išsilaisvinusi ateitį ir praeitį iš žmogaus diktato,suteikusi jiems autonomiją, kai pagaliau pirmąkart dabartis tapo realiu žmogaus gyvenimo matu.

Tai epocha, kai atsisakoma kolektyvinio laiko pavergimo formos.У Asmens laikoУ epocha, kai privatus žmogus, atskiras žmogus pats gina prasmę ir tiesą , priverstas susitaikyti su tuo, kad kitas žmogus ją gina kitaip. Žmogus nustoja diktuoti laikui irа užmezga dialogą su juo. Štai kodėl asmens laiko epocha yra ir visaverčio tarpasmeninio dialogo epocha Ц pirmąkart istorijoje Ц atsakingo ir kūrybingo dialogo, kuriančio ypatingą politikos stilių, išpažįstančio tikėjimą irа kultūros kūrybingumą.

Dabarties išlaisvinimas yra žmogaus išlaisvinimas iš praeities ir ateities diktato. Jis užsideda naštą asmeninės laisvės, kuri nepalyginamai sunkesnė už bet kokio despotizmo naštą, tačiau ji pasirodo lengva, jei žmogus nestovi vietoje, nepasitraukia į save. Laikas jau nebegali apibrėžti žmogaus Ц jo amžiaus sąvoka tampa nereikšminga. "Yra rojaus sąvoka, ir pragaro sąvoka " .

Tikėjimas pažanga nepaisant formalaus nereligingumo ir net antireligingumo buvo užsimiršimo ,apkvaitimo išoriniu pasauliu būklė. Tikėjimas pažanga yra naivus, nes jis neabejoja kad ligos yra didžiausias blogis, kad sociumas ,žinios, sveikata Ц didžiausias gėris, nes jis neabejoja, kad pasaulis yra dėsningas, numanomas ir reguliuojamas. Tačiau Mokslas, gimęs šio naivumo įsčiose po truputėlį blaivina pasaulį. Blogis, ligos, kančios nusimeta paslaptingumoа ir visagalybės šydą ne todėl, kad jos įveikiamos, o todėl kad nuo jų nuplėšiama visagalybės kaukė. Norbertas Vineris kalbėjo apie tai, kad viduramžiškas krikščionių velnias yra visai ne krikščioniškas, o manichėjiškas.Teologiniuose traktatuose apie velnią rašė korektiškai, bet realiame gyvenime į jį buvo žvelgiama kaip į būtybę lygią Dievui.Vineris mano , kad velnią adekvačiai aprašė šv.Augustinas : "Jis puikus kovotojas , bet mes jį galime nugalėti savo protu taip pat galutinai kaip švęstu vandeniuУ(Vineris,1958, psl. 38).

Gamta pasyviai priešinasi, nes ji nėra aktyvus priešininkas, štai ką turėjo galvoje Enšteinas, serą Godą pavadindamas Дsubtiliu, bet ne klastinguУ.Gamta nekeičia savo dėsnių dėl to, kad žmogus juos atranda. Šios Dievo ištikimybės dėka galimas mokslas: mokslininkas nebijo, kad Dievas ,atsakydamas į mokslinius atradimus,а pakeis taktiką ar strategiją. Dievo ketinimai yra geranoriški, o ne piktybiški, ne kraugeriški kaip sportininko ar karvedžio.Vineris pasitelkia velnio analogiją su šachmatininku (šachmatai jungia sportą ir karą): supratęs priešininko stilių šachmatininkas keičia taktiką. Dievas Ц nekeičia. Todėl įmanoma žmogiškųjų pastangų pažanga įveikiant chaosą ir entropiją, sukurti s laikinų ir izoliuotų, tačiau gyvas laisvės salas.

Enšteinas bandė neigti kvantinę mechaniką tokiu juoku: girdi, Dievas kortomis nežaidžia . Neblogas fiziko įsivaizdavimas apie išorinį pasaulį: arba laboratorija, pedantiškumas, disciplina Ц arba žaidimas kortomis. Bet juk visa pasaulyje - nenusakoma, tik spėjamai aprašomi procesai. Tokia yra meilė. Toks mylimas darbas, tokia šeima, netgi jeigu ji ir nemylima. Toks pats yra skirtumas klasikinės ir kvantinės fizikos , kaip viduramžių ir šiaulaikinės krikščionybės, mechanikos ir organikos. Paeitis buvo svarbi vienu bruožu: žmogus neturėjo laisvės. Gražus išoriškai rytietiškos santuokos ritualas -а kur ir svečių šimtai, ir jaunikis su nuotaka tokie nepaparasti savo apdarais. Tačiau dažnai tai mechaninis dviejų gyvų būtybių sujungimas ne iš meilės, o grynai iš materialinio išskaičiavimo. Šiuolaikinė santuoka natūralesnė jau vien todėl, kad remiasi širdies balsu, o visi vėliau kylantys sunkumai su skyrybomis įskaitant, tai natūralūs sunkumai vis tiek nepalyginamai priimtinesni nei ritualinis blizgesys.

*

Asmens laiką perduoda žmogui žmonija. Taip fizikoje nuo bendrybės, sistemos pereinama prie elemento. Atsiranda poreikis aiškintis, kodėl atskiras privatus elementas juda nepaisydamas visumos dėsnių. Kol tyrinėjama viskas Ц aptinkami dėsniai, kai imamasi tirti atskirą dalelytę Ц dėsniai griūva. Elementarioji dalelė gali būti vienu metu keliose vietose ,ji nesuprantama, todėl tenka kurti ypatingą kvantinę fiziką,а galinčią bent apytikriai aprašyti šitą dalelę. Vienkartinumas pasirodo yra sudėtingesnis reiškinys ir įdomesnis nei visuma. Toks ir žmogus Ц bet kuris žmogus yra įdomesnis ir sudėtingesnis už žmoniją kaip visumą.

Moralės dėsniai pretendavo aprašyti kas yra privaloma, o iš tikrųjų jie formavo tą privalėjimą. Realybė buvo ne aprašinėjama, o kuriama , tokia realybė, kuri patogi daugumai, visumai, tačiau be galo nepatogi atskiram žmogui. Neutriną vertė elgtis kaip plytą, o iš tokių plytų ir statė statinį. Argi keista kad toks statinys vis griūdavo? Jis ir stovėjo tik todėl, kad atskiras žmogus atskiras elementas pasidavęs saviįtaigai griebdavosi įstatymo savo paties ugdyme. Kadаа buvo pasiruošęs amžinai priesaikai ir ,kas blogiausiai Ц tos priesaikos laikėsi, beje, košmariškiausia čia yra kitkas Ц kad jis verčia prisaikdinti kitą Ц prisaikdinti iki mirties.O juk žmogaus prigimtis yra unikali, ji apjungia gyvulį (priesaikos, ritualai Ц tai gyvuliška) ir žmogiškumą. Šia prasme žmogus, kuris ne prieisiekia amžiną meilę, o paprasčiausia myli kiekvieną akimirką visą` amžinybę kur kas žmogiškesnis už žmogų prisiekusį neapykantą ir vykdantį tą priesaiką.

Nusivylimą progresu lėmė begalinis ir amžinas gyvybės pranašumas, nesа progresas buvo atsitiktinis, efemeriškas labiau įtakojamas žmogaus, o ne gamtos dėsnių.

Sunku pasakyti, kada mirė žmogaus tikėjimas progresu. Pirmieji nekrologai pasirodė po Antrojo pasaulinio karo. Žinoma, jie nebuvo panašūs į nekrologus, atvirkščiai: progresyvistinių knygų autoriai grūmėsi apsiginklavę tikėjimuа pažanga, demaskavo utopijas, pirmiausia Ц socialines Ц komunistines. Bet toks tikėjimas dar neatsisuka prieš save patį, kol jis gyvas.Tokios kovos pradžia buvo laikoma jau ir pergalė. Bet ką ji davė mainais? Buvo siūloma keletas lozungų. Buvo populiarusУ Europos saulėlydžioУ terminas, bet greitai tapo aišku, kad ne apie saulėlydį kalbama, priešingai -а progresizmo saulėlydis tapo aušra kažko kur kas žmogiškesnio ir kūrybingesnio. Labai populiarus buvo Berdejevo išsireiškimas ДNaujieji viduramžiaiУ(juo buvo pabrėžiama ,kad artėjanti epocha bus religinė, įveiks žmonių susvetimėjimą ir sukurs naują žmpnių solidarumą). Bet labai greitai paaiškėjo, jog bandymas atitrūkti iš socialinio utopizmo grįžtant į praeitį, cechų, korporacijų praeitį yra ne tik ne naujas, o tiesiog grįžimas prieа tokių Viduramžių, kurieа savo negatyviom pasekmėm primena atgrasios ligos grįžimą. "Naujieji viduramžiai " iškėlė ne Otoną Didįjį, o Hitlerį, ne Ivaną Kalitą, o Staliną, ne Rienci, o Musolinį. Mes neturime grįžti nei į praeities, nei į amžinybės vergovę . Vėliausiai išpopuliarėjo ir lygiai taip greitai prarado populiarumą posakis Дlaikų pabaigaУ Ц labai apytikrė sąvoka, nes ja buvo nusakoma ne laikų pabaiga, o progresizmo pabaiga, amžino pasitikėjimo ateitimi pabaiga.

Beje, kaip utopizmasа atsirado kur kas anksčiau nei atsirado utopizmo ideologai, taip ir poreikis atsisakyti utopizmo atsiradoа anksčiau nei jo intelektualiniai racionalūs sprendimai.Bet kaip tik todėl laiko išlaisvinimas įvyko ne popieriuje, o realybėje. Naujoji epocha jau virto tikrove, bet pavadinimo jai dar nesugalvojome. Dar daugiau Ц visa naujosios epochos esmė galbūt yra tai, kad jai ir nereikia to vardo.Nors visos mums žinomos žmogaus kultūros stengėsi sugalvoti vardus savo laikui ir laikui iki jo. Kraštutiniu atveju buvo bandoma aptarti visuomenę ar civilizaciją ,bet ne epochą.Tačiau epocha yra kur kas daugiau nei visuomenė ir yra anksčiau jos todėl, kad dvasiai laikas yra svarbesnis už geografinę erdvę ar net socialinę erdvę. Atskira asmenybė gali pasitraukti iš visuomenės, oа bet kurios visuomenės viduje yraа išimtinumo salos, bet nutraukti ryšius su laiku kur kas sunkiau (jeigu apskritai įmanoma). Asmens laikas išlaisvina praeitį ir išlaisvina visas kitas laiko dimensijas.Asmenybė išlaisvinta nuo viršasmenybės. Ateitis jau nebėra Aukso amžiaus praeities vergovėj, nei praeitis traktuojama kaip šviesios ateities mėšlas. Tai nereikškia , kad žmogus atitrūksta iš laiko, laikui nesuteikiama laisvė, bet laiko vertybės keičiasi taip pat kaip keičiasi ekonominės, politinės, moralinės vertybės Ц jis privatizuojamas, tampa ne bendra, o asmenine nuosavybe. Ne šiaip kiekviena epocha virsta vertybe, o žmogaus epochos suvokimas tampa savaimine vertybe.

Asmeninio laiko jėga yra tai, kad ją galima kaip asmeninę nuosavybę įjungti į korporatyvinę, kad ji kaip asmeninė nuosavybė suvokia visas buvusias laiko koncepcijas kaip duotybę, ramiai supranta, kad šiuo metu tebeegzistuoja daugybė kolektyvistinių laiko sampratų. Jeigu asmuo aukoja savo asmeninį suvokimą laiko, savo teisę savaip suvokti Laiką kolektyvinio laiko naudai Ц jo asmeninis reikalas.

Kad ir kaip ten bebūtų, Asmens laikas yra aktyvi ir galingaа vakarų civilizacijos tikrovė. Ji aktyvi nors tylom atsisako skelbti bendrąsias vertybes , kaip ir atsisako sarkazmo jų atžvilgiu. Nedraudžiama skelbti bendrųjų vertybių. Atvirkščiai: visuomenei nebereikia vienos vėliavos, ji leidžia kiekvienam savo nariui, grupei mojuoti kokia norisi sava vėliava. Juo labiau tai ne atsisakymo nuo idealų epocha. Idealų atsirado dar daugiau, o ne mažiau, tik nei vienas neturi būti visiems privalomas. Humanistiniai idealai tampa asmeniniu reikalu. Draudžiama valgyti žmones, bet leidžiama būti žmogėdra.

Asmens laikas yraа aktyvus laikas, kai žmogus praras poreikį eiti koja kojon su laiku, išsivaduos iš laiko dominavimo. Šis laikas žmonėms, kurie dar tebegyvena utopijoj ar viduramžiuose(o tokių yra daug ne tik už geografinių vakarų civilizacijos ribų) lengvabūdišku ir nerūpestingu. Tačiau iš tiesųа jis reikalauja visų žmogaus pastangų. Žmogus gali išvengti atsakomybės, pasitraukti į į savo vidinį gyvenimą. Asmens laikas tam ypač palankus.Vienok Asmens Laikas Ц ne smulkus laikas, o Visumos suvokimo laikas savo , o ne kolektyvinių jėgų pastangomis.Praeities išsilaisvinimas nuo ateities ir ateities išsilaisvinimas iš praeities nepakeliama našta gula ant žmogaus pečių. Žmogus negali pasiteisinti protėviais ar palikuonimis, kolektyvu, valstybe, idėja ar religija.Nuo šiol jis atsako už viską pats ir atsako, kas baisiausia, sau pačiam.

Istorija liaujasi būti pasakojimu apie buvusius įvykius, pasakojančius tiems, kas juose nedalyvavo Ц o kaip tik toks istorijos supratimas buvo visuose praėjusiuose laikuose. Dabar laikas yra žmogaus atsigręžimas į patį save, ne į svetimą praeitį, o susitikimas su savo, o ne primesta ateitimi. Dar ilgai griebiamasis refleksas temdys įvykusio išsilaisvinimo esmę, už laiko laisvę dar teks pakovoti, o gyvenimas ir bus kova už tokios laisvės įsigalėjimą, tačiau svarbiausias dalykas jau įvyko be plano, be pranašysčių, be kovos.Tie, kas žuvo, žuvo ne už šitą laisvę, ne už šitą išsivadavimą.Tačiau laisvė yra, ji tikra ir žmogui reikia stengtis prilygti savajai epochai.

(tęsinys Ц Jums pageidaujant)

Atsivėrusi klausa

Pasaulio dinamika ir chaotiškumas prašyte prašosi grįžtamojo ryšio. Aklai galima šaudyti tik į vietoje stovintį taikinį. Valdžia moka taip supančioti žmones, kad juos bet kurią akimirką galima būtų sušaudyti, nesitaikant. Bet labiau apakintas tas, kuris nori apakinti kitus, labiau kurčias yra tas, kuris kitiems užčiaupia burnas, trokšdamas vien komanduoti. Paralyžuotas ir bejėgis yra tas, kas nori atimti kitų teisę judėti savo nuožiūra.

Archainis žmogus painioja valdžios apakimą, nejudrumą ir kurtumą su Dievo tylėjimu, jo nematomumu, jo valdžia.

Šiuolaikiniam žmogui valdžia turėtų įkūnyti ne gebėjimą kalbėti, o gebėjimą įsiklausyti.Valdžia taptų abipusė, siekianti sutarimo ar net meilės. Iš esmės kitokia tokiam žmogui taptų ir malda Ц tai jau ne pagarbos atidavimas aukščiau stovinčiam (karininkui) kaip pagarbinimas, ne baudžiauninkiškas pripažinimas už alaus butelį (kaip dėkavojimas) ar šnapso taurelės meldimas.Tai būtų bendradarbiavimas, kai vienai pusei būtinaiа reikalinga kita pusė Ц ne tam, kad išgyventume, o tam, kad gyventume, kad galėtume jaustis savimi pačiais.Tai ir yra tai, ką Berdiajevas vadino slaptu Dievo poreikiu žmoguje ir Dievo slaptu troškimu žmogaus.

аModerniajam žmogui taip pat egzistuoja autoritetas.Bet Modernusis žmogus negali į autoritetą žvelgti kaip į nepajudinamą, prikaltą, sustingusį. Autoritetas yra virš Ц ir аjį reikia įžvelgti, į jį atsižvelgti, stengiantis įžiūrėti, kur jis yra dabar. Autoritetas laukia atsakymo, o ne vykdymo, jis nori pasikalbėti, o ne vienpusio išklausymo. Tiesą sakant, į autoritetą, kuriam nerūpi tavo atsakymas, galima nekreipti dėmesio apskritai.Galima ir reikia jį išmokti kaip daugybos lentelę ir pamiršti.Tada grįžtamąjįа ryšį galima bus pakeisti įsakymo vykdymu.

Modernusis žmogus visose jam svarbiose srityse Ц religijoje, versle, šeimoje Ц ne vykdo įsipareigojimus, o atsako. Mylintysis, priklausomai nuo atsakymo, keičiasi pats ir keičia mylimąjį.

N.Vineris vykdė revoliuciją Ц kai rašė, kad komunikacija ir valdymas yra tas pats.Norėdami valdyti turime gauti atsakymą iš valdomojo, - tai ir yra pagrindinė demokratijos erezija.Nes pavaldinio atsiliepimas turėtų skatinti valdytojąа keisti politiką Ц bet kyla klausimas, kas ką valdo?

аArchainis žmogus pasiruošęs grįžtamajam ryšiui visose sferose, bet tik ne religijoje. Jį gąsdina mintis, kad Dievasа keičiasi sulig tuo, ką jam pasakysi. Jau verčiau nesikeičiantis Dievas, kuris lieka Dievu net jeigu nėra, kas į jį tiki. Žmogus nuėjo į viešnamį, o Dievui tas pats.O toks Dievas Ца gąsdina šiuolaikinį žmogų , nes jis nėra suderinamas su meile.

Meilė visuomet žvelgia mylimojo pusėn, bet ji todėlа ir atsigręžusi mylimojo link, kad keistųsi kartu su juo.Meilė žvelgia ne kaip stabas, ne kaip gyvatė ar kalėjimo prižiūrėtojas, o kaip įsimylėjėlis.Ir šiuolaikinis mokslas Ц atsisakė pažinti pasaulį iš absoliučiai nekintančios stebėtojo pozicijos. Poveikis stebėtojui išties yra būtinas, kaip būtina jį įskaičiuoti ir įtraukti į ataskaitas.

Revoliucijų laikai

Žmogus geriau įsimena kraujo praliejimą nei kūrybą. Todėl ir istoriją lengviau įsivaizduoti kaip revoliucijų seką nei tūkstančius ir tūkstančius idėjų. Asmens laiko istorija paprastai suvokia save kaip savitas moderno revoliucijas: pramonės, informacijos, socialinę, žaliąją, seksualinę.Visos jos sudaro vieną Ц antropologinę žmogaus revoliuciją.

Iš pažiūros visos jos, kaip ir lokalios 17 Ц 18 amžiaus revoliucijos Ц yra kova dėl valdžios.Informacinė revoliucija griauna nemokšiškumo valdžią, įsakymų, nemąstančių vykdytojų, ksenofobų valdžią. Seksualinė revoliucija siaurina patriarchalinės prievartos ir mačizmo galias.Žalioji Ц abejoja miestoа gyvenimo prasmingumu.

Tačiau iš esmės giluminių permainų neįvyksta Ц niekas nedingsta, atvirkščiai. Įvyksta ne galių perskirstymas, o išsivadavimas nuo valdžios troškimo, išėjimas į laisvės erdvę. Seksualinė revoliucija niekam nenukerta galvos, nesuteikia moteriai daugiau valdžios vyro sąskaita. Informacinė revoliucija nužudo beraštystę, nors nenužudo nei vieno beraščio.

Pasikeitimai, virtę antropologine revoliucija, irа prasidėję 10 amžiuje, tebesitęsia. Bet tik 20 amžiuje, tiksliau jo viduryje, аpasikeitimų sankaupą ima suvokti žmonija ir spartina tolesnius pasikeitimus.

Vergija Ц kai kažkas yra aukščiau tavęs ir tau vadovauja.O laisvė suprantama skirtingai: vergui laisvė аyra jo teisė vadovauti kam nors, laisvam žmogui ji yra teisė neleisti niekamа vadovauti jam.Vergas ir patekęs į viršūnę žiūri žemyn.O laisvas žmogus аir viršuje žiūri į viršų.

Šiaip jau revoliucija privalo išlaisvinti, tačiau jeigu po išlaisvinimo grįžta vergovė Ц tai apie pergalę negali būti jokios kalbos. Amerikietiškoji revoliucija nugalėjo, rusų Ц ne, nors amerikiečiai nenužudė monarcho, o rusai Ц pirmu reikalu.

Vasario revoliucijaа 1917-aisiais buvo revoliucija, o Spalio revoliucija nebuvo net perversmas, tai buvo kontrrevoliucija lyginant su Vasario įvykiais.Rusijoje, Kinijoje, Kampučijoje įvyko ne socialinės revoliucijos, o socialinės rotacijos.Kaip ir Lietuvoje 1990 aisiais.Ir iki šiol vyksta kontrevoliucija žmonių atžvilgiu, nepaisant visų ДdemokratijosУdekoracijų.

Tikroji revoliucija iš dalies įvyko arba vyksta ne ten ir ne todėl, kad jame nugali kapitalizmas, o todėl ir ten, kur žmonės, išsivadavę iš kapitalo valdžios, patys virsta kapitalu.

Revoliucijų tikslas yra žmogaus išlaisvinimas, o ne jo sunaikinimas, kaip tai gali kartais atrodyti panikuojantiems vergams.Žinoma, išvadavimas iš vergijos, dar nereiškia išvadavimo iš gyvenimo.Revoliucija suteikia galimybes, bet neatleidžia nuo būtinybės.

Socialinės revoliucijos pergalės atveju žmogus įgauna teisę užsidirbti padoriam pragyvenimui, tačiau jis neatleidžiamas nuo teisės gyventi ir dirbti. Žinoma, šia teise žmogus norėtų nepasinaudoti kaip ir vergas. Nuodėmės, įskaitant ir savižudybę, revoliucija neatšaukia.

"Žalioji revoliucija" buvo ne išlaisvinimas žmogaus nuo biomasės, o atvirkščiai - аnuo jos stokos. Tai buvo pergalė ne prieš apetitą, oа prieš badą. Beje, pasnikauti niekas nedraudžia ir jai įvykus.Gali būti, kad kaip tik tada, kai negresia badas ir atsiranda tikrasis pasninkas ?

Seksualinė revoliuvocija išlaisvino moterį iš vyro despotijos, nesunaikinusi vyro, nei pavergusi jo, o išlaisvinusi jį nuo valdžios kvaitulio.УPiliulėsУišlaisvino moteris ne nuo vaikų gimdymo, o nuo būtinybės gimdyti. Žmogus gavo teisę būti homoseksualiu, gavo teisę keisti savo lytį, nors nei lyčių skirtumai, nei darbo pasiskirstymas, nei socialiniai skirtumai neišnyko. Niekas negali atšaukti ir skaistybės prasmės.

Informacinė revoliucija

Skaitmeninė revoliucija prasidėjo kiek anksčiau nei žalioji ir seksualinė revoliucijos, bet ji labiau apimanti, ji siekia pilvą ir tai, kas žemiau jo, ir tai, kas aukščiau jo. Ji imasi pagrindinio blogio Ц ne skurdo ir ne socialinio išnaudojimo ar išnaudojimo lytinio, ir netgi - аne bado problemos. Ji sudaro sąlygas įveikti blogį, kuris nuodija žmogiškuosius santykius, ir dar daugiau Ц ji bando įveikti nežinojimo blogį, esminį blogį, sąlygas tam blogiui atsirasti.Jeigu Dievas kartu su manimi būtų sudarinėjęs įsakymų sąrašą, jam būčiau pasiūlęs prie dešimties jo įsakymų pridėti dar vieną, mano galva, svarbiausią Ц išeik iš tamsos.УNepriklausomoje ДLietuvoje, valstybė ir bažnyčia, atvirkščiai, toleruoja visas nuodėmės, išskyrus sunkiausiąją -а norą šviestis.

Nors patsа pavadinimas Дskaitmeninė revoliucijaУ yra netikslus, bet tapoа labai populiariu reklamos dėka.Pardavėjas įtikina, kad pirkdami skaitmeninį aparatą mes vykdome revoliuciją.Bet patobulinta technika arba dar ne revoliucija, arba jau ne revoliucija.Megapikselių skaičius lemia perduodamo paveiksliuko kokybę, bet pats paveiksliukas gali būtiа arba revoliucingasа arba tik vulgarus .

Žodžių, vartojamų internete dažnis (anglų, tiksliau, yahoo) pateikia patikimesnį vaizdą. Išsireiškimas Дskaitmeninė revoliucijaУ sutinkamas maždaug 7,7 mln. kartų, o kompiuterinė revoliucija Ц 8,8 mln. kartų. Tiesa, kibernetinė revoliucija, atspindinti pirminį terminą , sutinkama kur kas rečiau Ц tik 2,2 mln.kartų.

Pirmauja ir absoliučiai pirmaujaа Ц posakisУ informacinė revoliucijaУЦ 19 mln. kartų.Tai pirmavimas ir kitų revoliucijų atžvilgiu : amerikietiška revoliucija minima 15 mln. kartų, 5.3 mln. kartų minima industrinė revoliucija .Ką jau ten kalbėti apie rusiškąа revoliuciją ar komunistinę (2,2).

"Informacinė revoliucijaУ kur kas arčiau tiesos.Vineris kūrė ne kibernetiką , o angeletiką.Būtent žodis angelas,būtybė, аperduodanti žinią, аpirmiausia jam atėjo į galvą 1946 metais. Bet jis nepanoro asociacijos su žodžiu, kuris reiškia Dievo pranešimą.

*

Informacinė revoliucija išlaisvina informaciją.Blogis visuomet yra trūkumas informacijos, o revoliucija naikina šį blogį.

Ne visados informacijos stoka buvo laikoma ar yra laikoma blogiu.Informacija nereikalinga, jeigu pasaulyje yra tvarka, pagrįstaа įstatymais, kurių laikymasis garantuoja sėkmę ir gėrį, jeigu nuodėmė, ligos ir mirtis yra tik savivalės ir nesilaikymo įstatymų rezultatas.

Informacija nereikalinga, jeigu pasaulis panašus į viduramžiškos krikščionybės visatą, Dionizijaus Aeropagito ar Tomo Akviniečio visatą: hierarchinę konstrukcijąа su pačiu pragaru jos viduje , devyniais аtiksliai apibrėžtais ratais, reikalingais kaip sudedamosios dalys visumai palaikyti.

аTokiam pasauliui pakanka tikėjimo, ritualų, аpasninkų ir susitarimo su Ponu Visatos Valdytoju ir jo atstovais dėl taisyklių ir galimų išimčių iš jų.

Niutono, Moro, Dekarto pasaulis buvo tik viduramžių pasaulio, neneigiančio jo, subvariantai. Tik Dievas buvo pakeltas truputį aukščiau, o аjo įgaliotiniais tapo Ц ne dvasininkai, o mokslininkai.Bet ir čia reikia ne informacijos, o žinių, netgi tikrų mokslinių žinių.Geram sočiam gyvenimui reikėjo ritualus pakeisti procedūromis, maldas konferencijomis, tikėjimą Ц na, tikėjimą galima palikti savo vietoje, tik jo objektu tampa ne Dievas, o аjo kūrinys.Tai nėra ateizmas: kūrinys taip pat adekvačiai atstovauja Dievą , kaip ir ikona.

Akvinato pasaulis sukėlė kryžiaus žygius, Niutono pasaulis Ц du pasaulinius karus, nacionalines diktatūras, fašistines ir komunistines.

Demokratija ir individualizmas sutrauko senuosius ryšius, susiklosčiusius valdymo ir paklusimo pagrindu tiek šeimoje, tiek ir už šeimos ribų.Tačiau visuomenė išgyvena Ц todėl, аkad šiuos ryšius keičia informaciniai ryšiai, pirmiausia juos keičia spauda.УLygybė panaikina artimųjų pagalbą individui, tačiau spauda suteikia jam galimybę į pagalbą pasikviesti visus bendrapiliečius, visus žmonesУ(Tokvilis).

Štai kodėl institutai, gyvuojantys pagal viduramžių modelį (pirmiausia Bažnyčia) taip vengia spaudos.Teisingai daro, nes spaudos laisvė yra asmens laisvė, ji anksčiau ar vėliau sužlugdo melagingą autoritetą, besiremiantį išorine prievarta.

1951 metais vienas ispanų ponas, pakvietęs Vinerį skaityti paskaitų į Madridą, nusprendė, kad jo idėjos pernelyg liberalios, kad jas galima būtų skleisti totalitariniame pasaulyje.

Tiesa, Franko Ispanija nebuvo pakankamai totalitari.Rusijoje Vineriui būtų buvęs garantuotas saugumas, nes ten jo idėjos negalėjo nei kiek kam nors pakenkti.Tikrasis despotizmas nebijo čižikovų, juo labiau Ц kompiuterių.Čižikovai gauna auksinį narvelį, o kompiuteriai tampa paauksuotomis rašalinėmis šiuolaikiniams despotams ir jų viziriams.

Pirmasis pasaulinis karas privertė mechaninį pasaulį šluostyti kruvinas ašaras.Nugalėjo ne tautų dvasia ir ne generolų schemos .

Buvo suvokta, kad pergalė tiesiog neįmanoma Ц naujajame pasaulyje, kur tvyro individualistinis chaosas ir kur kiekvienas Дsraigtelis žino savo vietelęУ- sraigtelis panoro pakeistiа savo matmenis Ц Šveikasа pareiškė norą tapti lygiu imperatoriui Francui Jozefui.

*

20 amžius - socialinis ir politinis Brouno judėjimas Ц ir informacinė revoliucija prasidėjo tuomet, kai jaunasais Vineris aptiko, kad tas Brauno judėjimas ir yra pats įdomiausias tyrinėtojui. 20 amžiaus mokslas ėmėsi spręsti netaisyklingumo problemą Ц susidomėjo netaisyklingų objektų apimtimi, plokštumų, ilgių, sudėtingų Дneteisingų Дpastatų metmenis.Netaisyklingumo, аpasirodo, pasaulyje yra daugiau nei taisyklingumo, o netaisyklingumas pasirodė ne blogesnis, o įdomesnis ir ir gyvesnis už taisyklingumą.

Visuomenė iš muzikinės mechaninės dėžutės аvirto liepsnojančių aistrų krosnimi Ц ir Maksas Plankas sukūrė naująją fiziką, studijuodamas iki baltumo įkaitusios krosnies sieneles.Pagrindiniu karo ginklu tapo ne sviedinys, kurio skriejimo trajektoriją galima lengvai apskaičiuoti dar iki jį iššaunant, o lėktuvas, kurį reikia stebėti ir stebėti Ц čia ir prasideda informacija.Visatos dalelytė Ц atomas Ц ir ta virto ne paprastu rutuliuku, ir net ne didelio ir mažo rutuliukų kombinacija, o Ц ežiuku rūke.

Pasaulis iki pirmojo pasaulinio karo atrodęs idealiu, kur Дviskas sąlygota ir atsitiktinumui nebeliko vietosУ, tapo pasauliu be prasmės kaip tik dėl minėto sąlygiškumo.УTokį nelankstų pasaulį galima pavadinti organizuotu tik palyginę jį su tiltu , kurio visos detalės tvirtai sujungtos viena su kitaУ(Vineris).

Bet statistika svarbiau už statiką. Tiltas laikosi tik todėl, kad jis nėra šimtu procentų nejudrus. Pasaulis yra ne vienas izoliuotas faktas, o tik vienas iš аelementų galimų pasaulių.

Blogis nuo šiol ne tvarkos suardymas, o tikėjimas tvarka, tikėjimas jos nešama nauda bei jos jėga.Tvarka visatoje yra Ц ne gėris, o entropija, mirtis, lygiava.Gyvenimas niekada nėra laikymasis tam tikrų taisyklių, o bandymas pasipriešinti joms kaip suirimui.Tai nei kiek neskatina аnei anarchijos, nei ištvirkimo.Bandymas visus išrikiuoti Ц štai kas atveria duris išvirkimui ir pasileidimui, ir Froidas tai neblogai aprašė. Žmogaus skaistybę lemia ne Dievo įstatymų vykdymas, o аpagarbus bendravimas, tai yra - аmeilė.Senoji pasaulėžiūra priešinasi naujajai lygiai kaip Naujajam Testamentui, kalbančiam apie meilę, priešinasi Senasis аTestamentas, kalbantis apie įstatymą.

Informacinė revoliucija priešinasi pasauliui, kuris bando sunaikinti diferenciaciją, originalumą, savarankiškumą.Tai, kas asmenybei yra tvarka, beasmenei visuomenei yra nusikaltimas.Ir atvirkščiai: kas Niutonui atrodė nuostabiu suderintu mechanizmu, Vineriui yra siaubinga nežmoniška struktūra:

"Mes plaukiame aukštyn prieš srovę, įveikdami begalines neorganizuotumo sroves, kurios viską bandoЕ paversti šilumine mirtimi, visuotine pausiausvyra ir vienodumu.Tai ką Maksvelas, Bolcmanas ir Gibsas savo moksliniuose darbuose vadino šilumine mirtimi atsispindėjo kaipа Kjerkegoro etikos suvokimas , tvirtinęs, kad mes gyvename moralinio chaoso pasaulyje. Šitame pasaulyje pirmoji pareiga esą yra įsteigti savarankiškas etinės tvarkos ir sistemingumo salas Д(Vineris).

Neverta apsigaudinėti sąvokomisУ tvarkaУ ir ДsistemaУ.Šios sąvokos buvo ir iki Vinerio.Svarbiausias žodis čia Ц savivalė. Dievo ir Valstybės sumanymai atšaukiami.Tvarka yra tik tai, kas ugdo asmenybę.

аVineris rašo apie Gibso visatą, kurioje entropija ir mirtis Ц tai chaoso visagalybė ir vienodybė, o gyvenimas Ц skyrimasis, kitoniškumas, įvairios formos.Chaosas tikėtinesnis nei tvarka Ц su tuo mielai sutiks bet kuris diktatorius.Bet diktatūra šiame apibrėžime yra mirtis, entropija ir pilka vienodybė.Kas Hitleriui tvarka, Vineriui Ц chaosas.Saugumo tarnybos Ц chaosas, užasfaltuotas į betoną paviršius.Gyvenimas Ц visuomet yra Brauno judėjimas,o mirtis аЦ dalelytės,išrikiuotos aikštėje į ДtvarkingasУ eiles.

Kai Vineris (1958 ) progresą priešina entropijai ir chaosui, buitinė(arba tiksliau progresistinė) psichologija linkusi tapatinti tvarką su tvirta valdžia, taksonomija, o chaosą Ц su netvarkingu asmeniniu gyvenimu.Nors viskas yra kaip tik priešingai:entropija ir mirtis yra negalėjimas bendrauti su aplinka, keistis informacija ir šiluma.Šiuo požiūriu kuo aukštesnė valdžia, tuo ji negyvesnė Ц ypač jei kalba eina apie tvirtą valdžią.Beje, ir bet kurioje šeimoje tokia valdžia yra galimaа - tokia neapibrėžta, kad nacizmas galėtų pasirodyti kaip nekaltas vaikų žaidimas. Kaip ten bebūtų visuomenėje labiausiai negyvi Ц valdytojai.Sociologai lygina juos su kaliniais kalbėdami apie karcerio efektą :grupė, gyvenanti atsiskyrimo ar atskirties sąlygomis, patiria izoliaciją, nesvarbu, kur jie gyventų- Parlamente ar psichinių ligonių ligoninėje. Saugumo ir valdžios išsaugojimo sumetimais atskirai аgyvenantis elitas, gyvenantis uždarą gyvenimo būdą, anksčiau ar vėliau suserga padidintu įtarumu, yra kamuojamas nemotyvuoto nerimo ir nesibaigiančių fobijų.Tai Ц apsėstųjų gyvenimas. Jie manosi besą šventieji, o iš tiesų yra labiausiai dvasiškai nelaimingi ligoniai, verti аšvelnios psichiatrų priežiūros ir ortodoksinių krikščionių maldų.

Aukščiausiasis desocializacijos laipsnis Ц sustingusio lavono.Tai ir yra entropija, absoliutus chaosas, nors formaliai kapinės Ц labiau organizuota materijos forma nei, pavyzdžiui, kalėjimas.УRamybėУ Ц ДpasaulisУ. Chaosas Ц visatos kapinės, atšalęs pasaulis, absoliučios Mirties valda, absoliutus аchaosas.O štai vaikų šūksniai, turgaus alasas, puotos klegesys Ц absoliuti gyvenimo tvarka.Tvarka Ц tai ne tvarkingai sudėliotos į dėžutes kaladėlės, o vaikai, žaidžiantys kaladėlėmis . Nors, žinoma, blogai išauklėtiems tėvams tai gali ir nepatikti.

*

Informacinė revoliucija yra dalis egzistencinės revoliucijos: ir ne taip jau svarbu abstrakčių vertybių būtis, kiek svarbi yra asmeninė būtis, nuosava būtis.Ne taip jau svarbu, ar pasaulis rieda į bedugnę, ar kyla link Dieviškojo Sosto, kiek svarbu šiandien, čia ir dabar, sėdėti su žmona ir vaikais prie stalo ir vaišintis kava arba arbata su uogiene, ir kalbėtis tarpusavyje.Štai tie pokalbiai yra reikalingiausioji informacija.

Informacinei revovoliucijai priešinasi pirmiausia mechaninė sąmonė, linkusi mąstyti palyginimais , perkėlimais, metaforomis iš inercijos.Valstiečiui ir darbininkui darbas - аtai, visų pirma, fizinis veiksmas. Žiūrėti televizorių ar stebėti monitorių jam atrodo dykaduoniavimas. Beje, ir į maldą jis skeptiškai žvelgia dėl tos pačios priežasties Ц kunigas jam yra veltėdis.Tai, kad informacijos surinkimas reikalauja milžiniškų sąnaudų, buvo neaišku net ir19 amžiaus mokslininkui .

O kai pagaliau paaiškėjo, tuosyk laikas apsivertė: pasirodo, nepakanka maksimalios raumenų energijos, nes ji nenulemia maksimalaus rezultato. Nepakanka apsipilti prakaitu, dar reikia žinoti ir to prakaito liejimosi kryptį.

Informacinė revoliucija pakeitė ir tebekeičia pasaulį tiek pat, kaip kažkada Koperniko atradimas...Marksas taikliai palygino spaudos laisvę Ц pirmąjį revoliucijos etapą Ц su Koperniko revoliucija: taip, pasaulis , pasirodo, juda, tačiau biurgeriui nėra reikalo baimintis, kad namas užgrius ant galvos.УPati savaime spausdos laisvė tiek pat mažai išjudina daiktusУkaip teleskopas Ц nesustabdomą pasaulinės sistemos judėjimąУ( K.Marksas.Debatai dėl spaudos laisvės,1842).Kompiuteris irgi nesukelia informacijos judėjimo, o tik atveriaа galimybes keistis ja.

Mes nesigrumiame dėl kažkokios konkrečios pergalės neaiškioje ateityje. Didžiausia pergalė Ц galimybė tolesnės egzistencijos, suvokimo, kad tu buvai, kad tebesi. Ir joks pralaimėjimas negali pakenkti mums, nes mes jau supratome, kad esame pasaulyje, kuriam į mus nusispjauti.

Informacija yra priemonė nugalėti mirtį.Vineris lygino pasaulį su keliu (išties judėjiškas Ц krikščioniškas vaizdinys). 19 amžiaus vairuotojas vairuoja automobilį žvelgdamas į priekinį stiklą, užklijuotą paveikslėliu.Jame Ц gražus peizažas, nepriekaištingai tiesus kelias.Belieka tik karts nuo karto pasipildyti benzino ir tiesiai laikyti vairą.Nėra jokio reikalo tirkintis kelią su žemėlapiu, žvelgti į realų kelią, nes pasaulis leidžiasi fiksuojamas ir schematizuojamas.Tai Ц artileristo pasaulis.

Informacinės revoliucijos pasaulis Ц kitoks, greičiau tai - аlakūno(de Sent EgziuperiУCitadelėsУ) pasaulis. Jame skristi aklai negalima.Reikia ir pažvelgti per langą, ir paklausyti radijo, ir pabendrauti su keleiviu Ц kur jis nori patekti?Ar nepersigalvojo, ar nepakeitė ankstesnės krypties?

17 Ц 19 amžiaus džentelmeno požiūriu pasaulis yra ne protinga visata, o betvarkė. Argi stebina tad, kad tokio džentelmeno idealas аyra Konan Doilio išgalvotas ДDiogenoУ klubas, kurio nariai privalo laikytis tylos įžadų ( šia savybe jie niekuo nesiskiria nuo kai kurių didžiųjų krikščionių šventų atsiskyrėlių). Bolševikai dvasinei buržuazijai sukūrė valstybinį planą ir tuo jie visiškai yra solidarūs ir su krikščionimis, ir minėto klubo džentelmenais.Niekuo nuo jų neatsilieka nei V.Putino ДvieningųjųУ demonų legionai.

Šiuolaikinio žmogaus akimis Ц betvarkė Ц kaip tik bolševikų valdymo vaizdinys, o šai kompiuteris Ц tvarkos šaltinis. Tvarka, kitais žodžiais tariant, yra nežmoniškas ir net antižmogiškas dalykas. Žmogaus reikalas Ц padorumas, bet tai jau ne valdymo srities sąvoka, o informacinė, reikšmingaа ne valdžios erdvėje, o bendravime.Netinka kalbėti apie aukščiau stovinčio santykius su pavaldiniu padorumo terminais, čia galima kalbėti tik apie ДtvarkąУ.

Informacinė revoliucija yra ne informacijos perskirstymas, o naujas apibrėžimas pačios informacijos Ц kam ji skirta ir kaip ji atsiranda.Į sąvoką Дinformacija Д įeina ir grįžtamasis ryšys.Informacijos subjektas yra ne tik valdytojas, tiksliau, juo gali tapti kievienas informacijos vartotojas.Viduramžiais tokios informacijos poreikio, vineriškąja prasme, tiesiog nebuvo, kaip nebuvo automobilių ar kompiuterių.O dauguma žmonių ne tik niekur nekeliavo, bet kelius laikė pavojingomis vietomis.

Informacija yra protinga ne tik kaip keliavimo priemonė.Galų gale kiekvienas kelias turi pabaigą, nekalbant jau apie pakelės griovius, miškelius ir kaimelius, šen bei ten išsimėčiusias kavinaites bei restoranėlius.Tikslios ir laiku gautos informacijos nauda didelė, o malonumas gauti informaciją Ц dar didesnis.

Apie malonumą kalbame neatsitiktinai.Pasaulis yra ne tik racionalus, bet ir erotiškas.Šeima yra naudinga, nes smagu, kai vaikai žaidžia, padeda darbuose, gal netа paduos stiklinę vandens priartėjus mirties valandai.Bet kodėl аtuomet žmonės meilę vertina aukščiau, ir bevaikės Rachelės nenori iškeisti į nuolat apsivaikinančią Lėją.

Ir vaikai, ir informacija tampa kokybiškai svarbūs, kai jie nebėra būtina pasekmė, kažkas neišvengiama.

Juk nerimas dėl į žmogų panašių mašinų Ц robotų kildavo spontaniškai.Tai geras pavyzdys, kaip daromos grandiozinės klaidos. Ir svarbu ne tai, kad kibernetika nesukūrė mašinos, prilygstančios žmogui. Pasikeitė žmogaus protingumo samprata, o pats protingumas pasidarė nebe svarbiausiuoju žmogaus bruožu.

Visi romanai apie robotų eksploataciją ir jų maištą sėmėsi įkvėpimo iš to paties šaltinio Ц platėjančio žmogaus intelekto.Maištai kyla ten, kur įsivyravusi ДtvarkaУ.Visa mokslinės fantastikos literatūra tik kartojo svajonę apie Golemą.

Robotas tebuvo žmogaus modelis, o žmogus Ц dievo modelis, bejeа - labai specifinio vidurinių amžių Europos dievo modelio modelis. Tas dievas- kurčia būtybė, labai kaprizinga, nesiilginti kito žmogaus, bet verčianti paklusti, būtybė įsakinėjanti, skūpi, svajojanti apie meilę kaip girtuoklis ryte apie kefyrą.Tokie robotai galbūt dar reikalingi ūkyje, bet tokie žmonės jau nuobodūs net ir patys sau.O tokio dievo niekuomet ir nebuvo, garbė Dievui.

Realus kompiuteris -а ne alkoholiko pašnekovas, ir ne Penktadienis, Robinzono tarnas, o lokatorius, reikalaujantis, kad žmogus įsižiūrėtų, įsiklausytų ir Ц atsakytų. Nes jis sujungtas ne su savimi, o su kitu žmogumi.Tai netikėtas posūkis, netikėtas net tokiems garsiems literatams, nepasiruošusiems antropologinei revoliucijai, kaip Stanislavas Lemas, iš nevilties virtęs niurzgaliumi luditu.

Informacinė revoliucija kalba ne apie žmogaus ir mašinos santykį, o apie žmogaus kalbėjimąsi su žmogumi.Ir ją tiksliau išpranašavo Dostojevskio, o ne Aizeko Azimovo romanai.

Grįžtamasis ryšys yra abipusis ryšys, abipusė valdžia. Jau ne ta, kuri ДtvirkinaУ.Grįžtamasis ryšys gali priversti valdžią net pakeisti valdymo tikslus.Bet koks tuomet tai valdymas? Tai jau savivalda. Mašinų maištas Ц tai žmonių maišto svajonė. Kibernetika siūlo ne žmones paversti baudžiauninkais, o baudžiauninkus Ц žmonėmis.Svarbiausia netgi kitkas Ц kibernetika žmones pavertė programuotojais,išmokydama juos programuoti savo gyvenimus, užuot leidus tą daryti tikrajai valdžiai - politikams.

*

Tiems, kas kūrė automobilius ir statė gamyklas, mažiausiai rūpėjo socialinės revoliucijos idealai, ne daugiau jie rūpi ir kompiuterius aptarnaujančiai industrijai.Kompiuteristus galėtume įtarti profesionaliu idiotizmu, kai jie lyg vaikai džiaugiasi ДatradęУ analogijas tarp žmogaus atmintes ir kompiuterio, nekreipdami dėmesio į tai, kad Vineris ДatmintiesУsąvoką įvedė kaip tik siekdamas kompiuterio panašumo įа žmogaus atmintį. а

Akivaidžios ir skaitmeninės kontrevoliucijos pastangos: kompiuteriai kariškių rankose, kompiuteriai biržų spekuliantų rankose, kompiuteriai kaip naujos visokiųУ naujųУ ideologijų sakyklos: jose pasisakantiems nėmaž nerūpi juos supantis pasaulis, jie norėtų pasaulį ДatverstiУ į savo tiesą, užgrobti valdžią ar bent jau iškeikti visa, kas įmanoma. Kovoti su šiuo blogiu yra taip pat pavojinga, kaip ir uždrausti keiktis ir elgtis chamiškai telefoninio pokalbio metu.

аInternetas, spėjęs išgyventi pirmąją krizę, yra akivaizdžiausias pavyzdys morališkai ir dvasiškai neutralios technikos.Kompiuterių sujungimas į vieną tinklą ne tik netapo kokybiniu šuoliu į priekį, bet tikrai virto kadais nusigalavusių pretenzijų ir utopijų perykla.

Visuotinio (ir grįžtamojo) ryšio mechanizmai naudojami visiškai viduaramžių stiliuje, kai norima sukurti skaitmeninę visatą , apeinant realios visatos netobulumus, siekiant viską katalogizuoti ir aprašyti.

Statoma visuotinių žinių piramidė, kurioje žmogui numatoma viena iš dviejų Ц vergo, tampančio statybinę medžiagą,dalia arba lavono, palaidoto po аnegyva informacija. Mokslininkų benduomenės ir be interneto virto patarnautojų, besirūpinančių nematomo, bet grėsmingo Pono reikmėmis, kasta ."Jeigu būčiau gimęs šiuolaikinio proto feodalizmo laikais Ц nedaug tebūčiau pasiekęsУ rašė N.Vineris 1954. Internetas kaip vynas pirmiausia sustiprina negatyvias asmenybės puses.

аRyšio priemonės atsiranda ten, kur žmogus jaučiasi laisvai ir jam norisi bendrauti su kitais žmonėmis Ц bendrauti, pasiliekant teisę ir neatsakinėti, ir nebendrauti, ir neiti į susitikimus arba eiti į juos savo noru. Tos priemonės patenka ir ten, kur žmogus yra nelaisvas, prislėgtas kolektyvizmo ar politinio despotizmo.Ir ten, kur klesti susvetimėjimas.Bet susvetimėjimas laisvei skiriasi nuo laisvo susvetimėjimo.Tos pačios priemonės, leidžiančios išsilaisvinti nuo susvetimėjimo, pagilina susvetimėjimą nelaisvų žmonių. Internetas, padedantis laisviems žmonėms suartėti išlaikantа saugų atstumą, kitiems pasitarnauja kaip priemonė išeiti išа realaus gyvenimo ir panirti į jo imitaciją.

Egoizmas viską iškraipo, iškraipo ir internetą.Tai, kas skirta ryšiui, gali praversti ir kaipа ryšių nutraukimo priemonė. Kaip švietėjų enciklopedizmas buvo paverstas Дdidžiąja tarybine enciklopedijaУ, niūriu antkapiu švietimui ir mokslui.Bet ne tik tarybiniais metais architektūra ir statybos virto beprasmiškų akmenų sankaupa, niekaip nevirstančia būstu, tinkamu gyvenimui.Triukšmas kartais nugali. Žinios numiršta, tada jos saugiai sandėliuojamos ir tyliai numarinamos.

аŠvietėjas ieško informacijos, norėdamas surasti prasmę. Normalaus mokslininko knygų spintos durys atsidaro ir įleidžia į jaukų kambarį, kuriame galima maloniai užkąsti ir pasikalbėti.Informacinė revoliucija maskuoja savo bitais ir puslapiais tą liūdną faktą, kad daugelio durys yra užmūrytos,o priemonės tik trukdoаа pasiekti tikslą.

Bukas žinių kolekcionavimas Ц tai dar šviesioji interneto pusė. Tai infantilizmas arba аlengva šizofrenijos forma.Virtuali tikrovė, kibernetinė erdvė Ц taip pat nesusipratimo požymis , kai jos labiausiai paplitę formos laikomos nauja kokybe. Su tokiu pat pasisekimu pampersų platinimą galima laikyti proveržiu spaudos atsinaujinime.

Svarbu ne tikrovės modelių dauginimas.Virtuali tikrovė nėra žingsnis į priekį, o tik techninė lėlės baro kameroje koncepcijos realizacija.

Žmogiškąja prasme internetas reiškė feodalizmo ir totalitarizmo baigtį.Milijonams žmonių atsirado galimybė išsilaisvinti iš kelių asmenų galios Ц informacinė blokada žlugo, ir ,galimas daiktas,visiems laikams.

Tačiau internetas padėjo pamatyti ir kitą reiškinio pusę, kad buvę pavergtieji yra ne kokie nors laisvės trokštantys spartakai, o аtokieа patys tironai ir despotai, kuriems pasireikšti trukdo tik konkurencija.УTylinčioji daugumaУpasiėmusi į rankas megafoną ima kelti tokį šnypštimą ir gaudesį, jog bet kokie drakonai kaip mat išsilaksto.Pasirodo, mažai kas svajoja ramiai gerti arbatą sode, daug daugiau norinčių lįsti per tvorą pas kaimyną ir jam aiškinti kaip tinkamai užverdama arbata.

Beje, informacinės revoliucijos sumanytojai visa tai nuspėjo.1958 Čarlzas Šou ir kiti pastebėjo, kad sprendimų klaidingumą nulemia žmonių priimančių jį skaičius. Kuo jis siauresnis, tuo priimamo sprendimo klaidingumas tikėtinesnis. Bet tai reiškia, kad milijonų, besinaudojančių internetu, klaidos ne tokios jau ir baisios, palyginti lengvai atsveriamos kitokių klaidų.Šitokiu būdu realizuojama demokratijos dorybė Ц vieno žmogaus klaida , kuri galėtų tapti mirtina, jeigu kaltininkas būtų soste, gali virsti visai nežymia kitų аžmonių daromų klaidų okeane.

Kibernetika nuo pat pradžių STENGĖSI PERDUOTI VISUOMENĖS VALDYMĄ PAČIAI VISUOMENEI Ц KAIP GALIMA PLATESNIAM RATUI ŽMONIŲ, O NE PERDUOTI visuomenės valdymą kompiuteriams. Kol kas šis tikslas dar nepasiektas, bet jau dabar akivaizdu, jog pati Дvaldymo sąvokaУima keisti savo turinį. Internetas nėra visuotinio balsavimo priemonė, o greičiau Ц atsisakymo visuotinai balsuoti priemonė. Pasirodo, kad valdymo menas yra susijęs su bendravimo menu, o daugeliu klausimų apskritai nėra reikalo priimti jokių sprendimų ir daugelio klausimų visai visuomenei apskritai nėra reikalo žinoti, o tuo labiau Ц kontroliuoti jų sprendimą.

а*

Keitas Chartas (Londono universitetas) rašė, kalbėdamas apie skaitmeninę revoliuciją: Informacija yra tyčinis signalas, siunčiamas tam , kad galima būtų sumažinti nepatikimumą, kurios apsuptyje gyvena informacijos gavėjas.

Problema ta, kad ne visi siuntėjai siunčia signalą, turėdami tikslą sumažinti savo artimo nepasitikėjimą.Informaciją dažnai panaudoja kaip dezinformaciją, siekdami įtvirtinti savo valdžią.

Ir tikra tragedija, kad ne kiekvienas gavėjas suvokia, jog jo pasitikėjimas savimi Ц apgaulingas. Kaip tik pasitikėjimas savimi ir puikybė paverčia žmogų beginkliu dezinformacijos akivaizdoje.Kaip socialinė revoliucija suteikia laisvę kartu ir tiems, kurie norėtų likti ir toliau vergais, kaip seksualinė revoliucija suteikiama ir impotentams, taip ir informacinė revoliucija ateina аir į uždaras sielas.

аPasakyti, kad vergų visuomet yra dauguma, reiškia laikytis sveiko požiūrio, bet ir pagarsėti kaip аneproduktyviu ciniku. Ar tikrai tokia situacija yra neišvengiama, ar nežemina ji žmogaus, ir ar žmogiška žmogui susitaikyti su kitų vergove?Atsakymas akivaizdus, jis ir sukelia europietiškoje istorijoje kontrrevoliucijas ir revoliucijas.

Po Kanto revoliucijos, paskelbusios, kad žmogus turi teisę gyventi kur tinkamas be baimės dėl savo egzistencijos, įvyko Hėgelio ir Markso kontrevoliucija.Tai didžiųjų Europos valstybių kontrrevoliucija ir didieji Europos karai , kuriose asmenybė, vos spėjusi atsirasti, tapo patrankų mėsa, dujų kamerų turiniu ir nuolankiu visokiųУ ausvaisųУ nešiotoja.

Jeigu mokslininkas nesusivilioja konspirologija, militarizmu , jam pasaulis nėra slaptas šifras, tyčinė apgaulė. Mokslininko antagonistu tampa visas pasaulis, kuris priešinasi mokslininko paaiškinimams be jokios blogos valios. Kitais žodžiais tariant, mokslininkas yra tikintis, bet tai be abejonės, tikintis liberalas, beveik šventas žmogus, atsikratęs įtarumo ir agresyvumo, vengiantis įžeidinėti Kūrinį ir Tvėrėją šūksniais:УO tu kas toks?У

Tokių mokslininkų buvo mažai iki informacinės revoliucijos, ne kažkiek jų padaugėjo ir dabar.Laimė, mokslo vystymasis jau nebepriklauso nuo mokslininko pasaulėžiūros. Dar didesnė laimė yra tai, kad mokslininkai ima įsiklausyti į gamtą, pažinimą laikyti svarbesniu tikslu аuž troškimą galios, o svarbiausia rūpinasi rasti ааžmogaus vietą šalia kitų tvarinių - аnei aukščiau, nei žemiau jų, o аkaip tik pasijausti vienu iš jų Ц tai informacinės revoliucijos dėka tapo įmanoma ir tiems, kas niekada mokslininku nebuvo ir nebus, bet užtat nepraranda teisės būti žmonėmis.Pakanka tik atverti akis , išsiplauti ausis ir atverti širdį, o kas slypi po tuo Ц interneto laikais galima išsiaiškinti per penkias minutes.

Religinė revoliucija

Religingi žmonės Asmens laiką vadina sekuliariu, bereliginiu, geriausiu ar blogiausiu atveju Ц pagonišku. Bet kokiu atveju kalba eina apie tokius žymius ir greitus pasikeitimus, kad verta juos pavadinti religine revoliucija.

Asmens laikas iš principo ir nuosekliai yra apofatinis Ц galima pasakyti ДnihilistinisУ, nors išleidžiama iš akių, kad Asmens laikas turi savo žmogaus įsivaizdavimą. Asmens laiką galima apibrėžti kaip Apofatinį Laiką.

"Apofatika" priešpastatoma"katafatikai" kaip du skirtingi dievoieškos būdai: "apofatikasУ apibrėžia Dievą per jo neigimą (Dievas Ц ne saulė, ne abstrakcija, ne žvėris), katafatinė teologija Ц pozityviu tvirtinimu (Dievas - Tėvas ).

Šiuolaikinis pasaulis (ta pasaulio dalis, kuri gyvuoja kultūroje, suformuotoje per meilę Evangelijai) yra,а krikščioniškosios ortodoksijos požiūriu, apofatinės pagonybės pasaulis. Šis terminas tiksliau atspindi šiuolaikinį pasaulį nei 18 amžiuje sugalvotas sekuliarios visuomenės terminas, nes šiuolaikinė visuomenė netelpa vien sekuliarume, vien savo priešiškume Bažnyčiai, ir nėra, laimei ar nelaimei, Ц visuomenė be principų, be idėjų, kokią ją norėtų pavaizduoti kai kurie moralistai.

Šiuolaikinis pasaulis perėmė dalįа judaistinių - krikščioniškų vertybių, tačiau kuo puikiausiai apseina be pagrindinio dalyko Ц religijos.Žinoma, аtokį pasaulį galime vadinti pagonišku, tačiau religingumas jame išliko.Tiesiog pasaulis įveikė pozityvųjį religingumą (kuriuo rėmėsi visos buvusios totalitarinės sistemos).

Dabarties pasaulio religingumas yra apofatinis (neigiamas) ir dispersyvus. Apofatinis jis todėl, kad kategoriškai atmeta atsakymus į klausimus dėl gyvenimo prasmės, dėl Aukščiausiojo Ц palikdamas atskiriems savo nariams teisę būti katafatiškais, patiems teigiamai atsakyti į šituos klausimus.

Šis religingumas dispersyvus, nes jis iš esmės atmeta bet kokias apeigas, deklaracijas, išreikštis kaip artikuliuotą religinę sociumo būtį. Kiekvienas asmuo vienu metu yra tokioje religijoje ir aukščiausiasis pradas, ir pasaulietinis, ir bažnytinis pradas,o žemiausiųjų pradų čia nebelieka.

Apofatinis religingumas funkcionuoja pirmiausia asmeniniame lygmenyje.Mūsų bendruomenė taipа sutverta, kadа neigia bet kokius socialinius ryšius, išskyrus pragmatiškuosius.Kiekvienas žmogus yra pasaulietinis savojoУ ašУ valdovas, kas ir turėtų būti savivaldos (demokratijos) atrama.Objektyviai demokratijos nėra, visuomenėje po senovei egzistuoja piramidinis valdžios statinys, tačiau jam būtinas subjektyvusis aspektas: kiekvieną dieną (per medijas) ir reguliariai (rinkimų dėka) sistema remiasi šiuo pamatiniu aspektu.Tai antibendruomeniškumas, apofatinis bendruomeniškumas, o ne šiaip individualistinis egoizmas.

Sistema išlaiko sociumą, kiekvienam savo nariui perduodama dalį atsakomybės. Kiekvienas Ц imperatorius, kiekvienas Ц vyriausiasis žynys. Apofatiniame religingume žodį pakeitė skaičius, dievo skelbimą Ц sporto rungtynės (mokslas patrauktas išа savo garbingos vietos, kaip ir religija - kad neįsakinėtų žmonėms).Kriminalinė kronika ir gandai skverbiasi į asmeninio gyvenimo šerdį, o idėjos ir tikras bendruomenės gyvenimas lieka šešėlyje.Piligrimystę pakeitė turizmas Ц tai nulėmėа absoliuti galimybėа pasirinkti , absoliutus neprivalėjimas, absoliutus nenaudingumas (transcendentine prasme).

Tūkstantį metų bažnyčia buvo finansuojama iš valstybinio biudžeto ir аdėjosi mananti, kadа valstybinis biudžetas tiki Jėzumi Kristumi. Mūsų laikais bažnyčią išlaiko tie, ką ji pati laiko snobais, netikinčiais ar net pagonimis su krikščionių kaukėmis. Baisu juk pradėti nuo nulio, nuo nieko, pradėti ne nuo bendratikių telkimo, oа nuo Kristaus.Pasitelkiama begalė argumentų Ц iš esmės nacionalistinių ir civilizacinių Ц ją kredituoja atsitiktiniai asmenys, o ji ieško šio pasaulio paramos, kad tik neiškiltų didžiausia rizika Ц poreikisа remtis Kristumi. Žinoma, ji atsikalbinėja tuo, kad būtina išsilaikyti, kadа neva bažnyčia yra svarbiau nei į ją ateinančio tikinčiojo ДašУ, mat, už jį saugesnis yra atvaizdas ant аbanknoto.Bet kai iškyla atsakomybės klausimas Ц nėra kitos bažnyčios, lieka tik manoа ДašУ,а čia ir dabar.

Apofatinis religingumas yra stiprus tuo, kad jis suderinamas su bet kokiu tikėjimu.Tiksliau - аbandymas atsikratyti apofatinioа tikėjimo paskelbiantа anatemą visai civilizacijai, (o tai konservatyvizmas, lendantis į krūmus, kai ir multfilmuose, ir madinguose bikini įžiūrima kova su Dievu), yra ne atsakymas, o isterinė reakcija, perdėm savanaudiška.Bandoma imituoti praeitų laikų krikščionybę, bet ta pozicija savo metu buvo kūrybinga, ji vedė į priekį, o šiuolaikinės apgailėtinos imitacijos yra žingsnis atgal, nenoras žvelgti pavojui į akis.

Šis atsisakymas yra labai suprantamas, nes akių, ką ten -а veido Ц savo artimam žmoguje nenorima įžiūrėti, o tai, kas buvo laikoma veidu, o siaube, yra pigi kartoninė(gipsinė ar akmeninė) melaginga kaukė. Pasaulio jau nebeišgąsdinsi pragaro kančiomis ir nepareikši, kad gyvenimo prasmės už bažnyčios sienų nėra.Už bažnyčios sienų prasmės iš tiesų nėra, nes bažnyčia Ц visas gyvenimas visoje jo įvairovėje, bet užtat apofatinis religingumas prasmės stoką kasdien paverčia sąmoningu žygdarbiu, asmeniniu nuopelnu.

Šis pasaulis nėra meilės pasaulis Ц ir nenori tokiu būti - toks yra pagrindinis jo skirtumas lyginant su Viduramžiais ir Naujaisiais amžiais. Vidurinieji amžiai norėjo meilę įtvirtinti simbolio pagalba, o Naujieji tą patį padaryti norėjoа Ц proto pagalba. Mūsų dienų pasaulis kaip tik stengiasi nebūti jokiu Ц bent jau ne visu. Jis tikа labai nemėgsta prievartos. Priešinimasis prievartai, galimas daiktas, greičiausiai neinspiruos didžiųjų meno šedevrų kaip tikėjimas Kristumi arba tikėjimas progresu, bet užtat, tikėsimės, nesukels tokių kančių, žiaurumo ir žvėriškumų kaip praėję laikai.

Mūsų pasaulis nėra pilkas pasaulis, kaip tvirtino daugelis dekadentų.Tik politikai ir kariškiai apofatinės pagonybės laikais rengiasi chaki spalva ir pilkais kostiumais, o paprastas žmogus Ц panorėjęs Ц renkasi ryškias spalvas, organiškesnesа ir maištingesnes nei kitose epochose, nesibaimindamas tapti persekiojamu dėl apdaro neįprastumo.Mūsų pasaulyje apskritai mažėja atstumtųjų Ц jame atstumtaisiais tampa prievartos šalininkai, nesvarbu, kokiam dievui jie besimelstų ar kokiai idėjai jie betarnautų.

Asmens laikas bijo to, kas sudaro 16 -а 20 amžiaus esmę: to, kas sudarė sąlygas žmogui suklestėti ir ekonomiškai, ir dvasiškai. Asmens laikas bijo laimingo žmogaus. Bet kokio progreso tikslas buvo susijęs su idėja, kad egzistuoja teisė, galimybė ir būtinybė priversti, kontroliuoti žmogaus vidų tos idėjos vardan . Asmens laikas pavadina tai ideologija ir nieko taip nebijo kaip ideologinės valstybės. Lenkų eseistas Zbignevas Herbertas (g. 1924) formuluoja dešimt įsakymų,pavadindamas juos ДDešimtimiа dorybės takųУ:

"1. Dievų nereikia kviestis net ir kraštutiniais atvejais, nes tuo metu jie gali būti užimti kuo nors kitkuo, o bereikalingas mūsų įkyrumas gali sukelti pasekmes, priešingas ,nei norėta...

4. Melstis galima bet kur. Pačios netinkamiausios vietos - šventyklos. Ten tiesiog trūksta oro...

9.Vengti ideologijų, kurios žada galutinį žmogaus išlaisvinimą.Gavę šiek tiek laisvės, mes tuojau pat skubame ją apriboti linkėdami savo artimui gėrio.У

Rašytojas čia dar švelniai išsireiškė, nes iš tikrųjų bijomasi bet kokios ideologijos, bet kokio pozityvaus pasisakymo, nes Kitam skirta idėja gali būti suprasta kaip noras primesti savo nuomonę.Tokia ДideologizacijosУ baimė nėra racionali.Joje ne daugiau racionalumo nei Naujųjų laikų klerikalizmo baimėje.Tačiau ideologijos ir Viduramžių baimė yra protinga kaip atsižvelgimas į sakraliniųа 5 Ц 15 amžiaus valstybių košmarišką patirtį , imperialistinę fašizmo ir komunizmo patirtį. Galimas daiktas, kad ta baimė netgi yra nepakankamai didelė, kol dalis postkrikščioniškojo pasaulio intelektualų dar vis žavisi marksizmu.

Kas yra marksizmas gerai išbandėmeаа savo kailiu. Juk nenuostabu, kad daugelį dešimtmečių komunistinio valdymo priešininkai Sovietų sąjungą laikė totaliarine šalimi.Tačiau kai komunizmas buvo nugalėtas ne politikai ir ne publicistai susidūrė su totalitarizmo apibrėžimo problema. Pasirodo, jį lengviau nugalėti nei apibrėžti. Komunistinė valdžia buvo galbūt ne visiškai tiksli Markso idėjų realizuotoja, bet tikslesnė realizacija būtų sukėlusi dar daugiau skausmo ir dar daugiau praliejusi kraujo .

Sovietų valdžia buvo tokia valdžia , kuriai valdant tarybos neturėjo jokios prasmės. Ir jokia patvaldystė nebuvo tokia kurčia savo pavaldinių atžvilgiu kaip partinis aparatas.Lygiai kaip ir šiandien.Todėl ir totalitarizmas buvo visai netotalus, štai kodėl daugelis įsivaizduoja praeitį rožinėmis spalvomis: totalios žmogaus gyvenimo priežiūros nebuvo, nes tam nebuvo pakankamai priemonių ,neįmanoma buvo prie kiekvieno žmogaus pastatyti po prižiūrėtoją, kuriuos prižiūrėtų dar šimtas prižiūrėtojų ir taip ikiа begalybės. Taigi tiksliau yra kalbėti ne apie totalitarinį pasaulį , o apie ideologinę valstybę Ц arbaа vieną iš jų.

Ideologinės valstybės terminas iškart parodė, kad tai buvo ne unikalus atvejis. Ideologinė valstybė Naujojo amžiaus bruožas. Nacistinė Vokietija irgi buvoа ideologinė valstybė, bet ir jos priešininkės Ц taip pat ideologinės valstybės, nors ideologiškumo laipsnis jose buvo švelnesnis.

Ideologinė valstybė yra Naujojo amžiaus reiškinys, neišvengiama Progreso koncepcijos pasekmė. Moralinė atsakomybė Progreso kontekste virsta idėja, Moralinio Kodekso planu. Teisingumo gyva figūra virsta Teisingumo įtvirtinimo planu.Susikuria naujas sekuliaraus fanatizmo demonas, kai idėja tampa svarbesne už tai, kas yra jos turinys.

Vėl vykdoma objektyvacija: ne žmogus asmeniškai bendrauja su Dievu, o išpažįstama Dievo idėja, tokiu būdu Ц ideologizuojama religija. Tiesos vengimas, o ne religinio fanatizmo baimė Ц Progreso epochos šauklių bėda. Bet visuomet viskas prasideda Ц nuo inkvizicijos. Ideologizacija yra galima bet kurioje visuomenėje.Tačiau valstybė virsta ideologine tada, kai sukuria atitinkamą ideologinę švarą prižiūrintį aparatą.

Ideologinę valstybę išduoda saugumo organas. Tą saugumą paprastai vadina valstybiniu, nors tai yra melas Ц tai ideologinis saugumas.Istoriškai toks organas buvo inkvizicija, bet josУ žygdarbiusУ vėliau pralenkė ir gestapas, ir ypatingosios komisijos.

Asmens laikas, denonsuojantis bendrąją ideologiją ir atitinkamą ideologinę priežiūrą vienok leidžia visišką privačios ideologijos laisvę arba netgi ir jos neturėjimą.Galima gurkšnoti kavą, galima kurti visatos sugriovimo planus, galima gerti alų, - svarbiausia Ц nesiimti realios prievartos , kad ir koks gražus tikslas ją skatintų.

Šiuolaikinis pasaulis gali pasirodyti besąs abejingas Tiesai, bet taip nėra.Šis pasaulis pirmiausia nėra abejingas prievartaujamam žmogui, prievartai apskritai (nors tikrovėje jis retai siekia prisiimto idealo).Toleranciją iškėlęs aukščiau Tiesos šis pasaulis elgiasi neįprastai.Iki pat dvidešimto amžiaus tokios visuomenės nebuvo apskritai, o ir mūsų dienomis daugelis tautų gyvena pagal kitokius įstatymus Ц tolerancija lieka skiriamuoju Pirmojo,Vakarų pasaulio, bruožu.

Šiuolaikinio pasaulio negalima laikyti tikinčiu, bet jis tiki Ц nes principinę galimybę būti tolerantišku atveria būtent tikėjimas, o ne žinojimas.

Iš pirmo žvilgsnio tolerancijos civilizacija gali pasirodyti besiremianti protu, logikos kalba labiau nei emocijų, žinodama iš patirties, kad širdies kalba sukelia nepageidaujamų pasekmių ar net mirtiną baigtį (ne kalbančiajam, o, štai kur bėda, Ц аklausančiajam).

Tolerancijos civilizacija prasideda nuo Loko esė apie pakantumą ir аneatsitiktinai ji augo kartu su visuomeninio susitarimo koncepcija, perdėm racionalistine ir sąlygiška.Bet ДkontraktasУ iš Švietimo amžiaus veikėjų kūrinio virto krautuvininkų ir darbininkų garbinimo objektu todėl, kad jame esama kažko, pranokstančio racionalumą, аkažko, kas yra giliau nei racionalumas.

Tolerancija savo esme yra iracionali. Racionalus yra nepakantumas, kai jis tvirtina, kad negalima pakęsti klaidos, erezijos, sektantizmo, nes jie yra kaip sprogmuo, tiksinti bomba. Iš tiesų, norėdami sugauti nusikaltėlį, privalome pirma visus suareštuoti, o po to paleisti tuos, kurie įrodys savo nekaltumą.

Tolerancija yra rezultatas Ц ir istorijos sukaupta patirtis tai įrodo Ц nuoseklaus, labai lėto įgijimo pasitikėjimo (o ne grynojo proto) žmogaus laisve, labai sunkaus kelio nuo priežiūros visų ir visa ko, visiška laisve, atsirandančia pirmiausia dialoge , pašnekesyje.

Dialogas yra mistinis reiškinys (mistika iš esmės аir yra dialogas žmogaus su Dievu), ir tai yra laisvės mistika. Žmogus, atsisakantis dalyvauti dialoge, laiko save geriausiu ir ištikimiausiu Dievo tarnu (jeigu tai tikintis žmogus), tačiau jis yra ne Dievo tarnas, o tarnas savojo ДašУ. Jis bijo būti neištikimu Dievui, bijo peržengti dogmą, užtat jis išduoda meilę ir gyvenimą. Jis bijo dialogo, nes nežino, kas tai yra, tačiau žino, kas yra pavergimas (arba kapituliacija) ir visą gyvenimą suvokia kaip pergalių ir pralaimėjimų kaitą.Tai reiškia,а kad pažinęs Dievą, žmogus nepažino tolerancijos, nepažino žmogaus Ц nesuprato, kad su žmogumi galima bendrauti liekant ištikimu Dievui.

.

1922 metais Berdiajevas aprašė Asmens laiką, vadindamas jį ДNaujaisiais viduramžiaisУ:

"Baigiasi naujoji istorija ir prasideda kažkokia nauja, kurią ašа analogiškai pavadinau naujaisiais viduramžiais; dabar vėl žmogus privalo tapti savimi, surinkti save, vėl turi pavesti save kažkam aukščiau savęs idant nepražudyti savęs galutinai, kad žmogaus asmenybė vėl atrastų save, kad krikščioniškas darbas kuriant jo atvaizdą....tęstųsi ir toliau, būtina grįžti, vėl prie ištakų, prie tam tikrų asketizmo elementų.Tai, ką viduramžiais išyveno trancendentaliai, būtina išgyventi imanentiškai. Laisvo žmogaus apsiribojimo pastanga, savanoriškos disciplinos, valingo paklusimo antžmogiškam šventumui gali išsaugoti žmogaus kūrybines galias nuo galutinio išsekimoУ .

Didžioji pagunda čia - аpaversti privatų asketizmą visuotiniu.Kaip tik tai vyko nacizmo ir komunizmo epochose . Tai atstūmė nuo Дnaujųjų viduramčiųУ G.K.Čestertoną,Berdiajevą ir kitus. Jie pamatė, kaip svajonė išgelbėti, įjugus jį į cechą, korporaciją neišvengiamai virsta žmogaus slopinimu. Šiuolaikinis individualizmas kaip ir šiuolaikinė demokratija yra nepamatuojama rizika,tačiau bet kuris kitas asmenybei nepalieka jokio šanso išlikti. Mažesnė pagunda, bet po didžiųjų totalitarinių režimų žlugimo labiausiai paplitusi Ц pakeisti asketizmą niurgėjimu:УKodėl žmonės nenori tapti asketais?У Tai komunizmas,virtęs svajingu įsižeidimu. Toks niurzgėjimas mažiausiai gali skatinti Kitą asketizmui ir atgailai.Toks niurzgėjimas atšaukia asmeninio pavyzdžioа ir pamokslo poreikį, nuodija nuoširdžių krikščionių santykius, iškreipia visosа bažnyčios požiūrį į netikinčius. Asketizmas yra daugiau,o krikščionybė nedera su niuzgėjimu,nes asketizmas visada Ц asmeninis,niekada negali būti Дsocialinis projektasУ.

Galimaа būtųа stebėtis ar net pasmerkti аtą faktą, kad modernioji krikščionybė dvidešimtojo amžiaus pradžioje nuolankiai paklusdavo vadovybės įsakymamsУ patylėti, savanoriškai paklustiУ Ц ji ir tylėjo, kartais net ištisus dešimtmečius.Bet ir mūsų dienomis visuomenė tik pradeda mokytis protestuoti, ginti kokias nors savo teises. Čia mūsų dienų tragizmas, o tai reiškia Ц tikros vidinės pergalės stoka. Tačiau kaltinti аgali tik tas, kas neša kryžių, tik tas аturi teisę kviesti jį nešti.

аManyti, kad dramatizmasа ir atitinkamai pergalė priklauso nuo kančios irа skausmo kiekio, reiškia dvasinį materializmą. Juokinga manyti, kad nebažnytinės visuomenės nuopolis lemia bažnyčios nuopolį. Kad materializmas vienų аlemia kitų УpadorumąУа Ц neva jeigu nėra vertų priešų, nėra ir idėjų.Tragizmas ir kūryba atsiranda nebūtinai kaip maištas ir nebūtinai kaip paklusimo rezultatas, nors gali kurti ir maištininkai, ir nugalėtieji, ir netgi tie, kuriems į santykius su valdžia apskritai nusispjauti.. Kūrybiškumas ir tragizmas visados Ц žmogaus vidaus reikalas, o ne išorės sąlygų pasekmė, ir todėl bet kokia reakcinga politika yra ir ypatingai nuodėminga , jeigu bando per išorę apibrėžti vidų.Blogiau už priežiūrą yra tik priežiūros pateisinimas, kaip už ištvirkimą blogiau yra tik ištvirkimo pateisinimas.

*

Asmens laikas yra tinkamesnis filatelistui nei istorikui, stalo įrankių kolekcionieriui nei politikui.Politinių idealų atotrūkis nuo politinės praktikos sąžiningam ir turinčiam idealusа žmogui yra nepadorus.Iracionalumas pranoksta racionalumą, kolektyvizmas nurungia asmenybę. Moksliškumo dvasia prarado entuziazmą ir platų akiratį, kurio dar būta dvidešimtojo amžiaus viduryje

Tačiau net ir tokia tikrovė Ц neginčijamai geresnė už tikruosius viduramžius, teikia nepalyginamai daugiau galimybių kūrybai.Tiesa, mokslininkams аuždarytos durys į politiką, tačiau tai, atrodo, greičiau yra gėris Ц jeigu ne visuomenei, tai bent mokslininkams.Nuolat skatinamos vidutinybės ir karjerizmas sukelia neviltįа tik tikintiems progresu. Jokios pastangos civilizaciją grąžinti į fundamentalizmą ir reakcingumą nebsugrąžins viduramžių, kuriuose asmens laisvės nebuvo apskritai.

Niekas juk netrukdo užuot kolekcionavus pašto ženklus (ar vienu metu) užsiimti mokslu, politika, tik su viena sąlyga, kad asmenines idėjas žmogus bandys realizuoti ne pasitelkęsа kokį nors naują apsišvietusį despotą, o panaudodamas savo asmeninius ryšius, kontaktus, kontraktus su panašiais į save, su kiekvienu atskirai sutardamas, ir tai darydamas iš naujo kiekvieną dieną.

Būtų labai koktu ir sunku, jeigu žmogaus gyvenimas turėtų kokį nors tikslą, išskyrus meilę ir norą dalintis ja. Laimei, tikslas ir priemonės šitam tikslui siekti žmoguje sutampa: tikslas Ц vienybė, o priemonės Ц vienijimasis.

Konservatyvizmas ir liberalizmas nėra prasčiausi atsakymai apofatinei pagonybei. Jie bent jau išsaugoja Bažnyčią.Pats kvailiausias atsakymas apofatinei pagonybei yra noras susitaikyti su ja, paklusimas jos žaidimo taisyklėms, virstantis tikėjimo neigimu, Bažnyčios neigimu,išpažinimas feminizmo, pasidavimas ekologineiа teologų isterijai,liudijančiai jų sutikimą atsisakyti pasaulio hierarchinės sąrangos suvokimo,kylančio iš tikėjimo.

Klaida ta, kad kaip tik šiuolaikinio pasaulio apofatiškumas marginalizuoja bet kokį amžinybės mąstymą, ir ne tik bažnytinį mąstymą, bet ir agnostikų, ekologų ir įvairaus plauko demistifikatorių klyksmus. Net ir tie, kas pozityviai žvelgia į apofatizmą nepriklauso apofatinei civilizacijai.Visa, kas pozityvu, atskirta į draustinį, yra Дžaidimas stiklo karoliukaisУ.

Atrodo, kad apskritai neverta mąstyti apie savo būklę pasaulyje kaip užspeisto žvėries,žmogaus,kuriam mestas iššūkis.Krikščionis gali pasinaudoti tuo,kad šiuolaikinė civilizacija leidžia jam šiek tiek laisvės (ne absoliučios,žinoma,ir ne rojaus) ir visą laiką,visas jėgas,visas galimybes jis gali panaudoti Evangelinio priesako įgyvendinimui,kūrybai vardan Kristaus,išsigelbėjimui per Kristų.

аNėra jokio reikalo nerimauti dėl civilizacijos,bet būtina pasirūpinti savo artimuoju,kiekvienu jos nariu.Krikščionybė rodoma kaip muziejaus eksponatas,atrakcionas,ir tai kelia liūdesį.Bet ne vitrinos neperšaunamas stiklas, ne signalizacija atneša paguodą. а

Niekas netrukdoа krikščionims būti tuo,kuo jie ir privalo būti Ц mielėmis, druska, žvake.. Tiesa ir tai,kad ateityje jiems niekas nesiruošia padėti taip,kaip padėjo viduaramžių epocha. Bet tokios pagalbos Bažnyčiai reikėjo tik žengiant pirmuosius žingsnius,o dabar Ц Viešpats Ц o ne šiuolaikinė civilizacija laiko mus pakankamai subrendusiais ir leidžia pasitikėti savomis jėgomis.Civilizacija stipri kai remiasi į asmenybę,kirkščionys stiprūs tuo,kad išlaikydami Bažnyčią kaip malonės šaltinį,kiekvienas gali patekti ten,kur Bažnyčia kaip institucija patekti negali: į šeimą, į biurą, į fabriką. Praėjo laikas,kai galima buvo įeiti pro Дplačiai atvertas durisУ, prasideda ДmikrochirurginėsУ evangelijosа mokymo era.

Kai Asmens laikas tik prasidėjo,teologai dažnai skundėsi atsiveriančia praraja tarp bažnyčios ir pasaulio, mokė (ir moko) to, koks turi būti krikščionis sekmadieniais ir kiekvieną dieną.Bet juk problema Ц išgalvota, netikra.

аKonfliktuoja ne sekmadienis su pirmadieniu, konfliktuoja Prisikėlimas ir valdžios troškimas.Būti krikščionimi ir būti pačiu savimi nėra jokia problema, o šai būti krikščionimi ir savininku arba pavaldiniu Ц taip, tai sudėtinga.

Šią problemą galima išspręsti paprastai: būtina rimčiau žvelgti į Kristų ir atlaidžiau, linksmiau Ц į valdžią. Žaisti viršininką, žaisti pavaldinį energingiau, žaisti siekiant premijos, azartiškai, bet žaisti neužsimirštant. O štai su Kristumi Ц nežaisti, krikščionio nevaizduoti, rūpintis ne tuo, kad kaip nors truks plyš išlošti šventumą ir amžiną gyvenimą, o pasirūpinti tuo, kaip švelniau apkabinti jį mirštantį ir leistis jo apkabinamam Prisikeliančiam.

*

Dievas išstato krikščionių akims apofatinį religingumą, norėdamas parodyti jiems tris esmines išsigelbėjimo savybes. Pirmoji - аišsigelbėjimas turi būti visuotinis, o to visuotinumo galima pasiekti tik atsisakius prievartos . Viduramžių krikščionybė privalėjo pasitraukti, nes troško ne tikėjimo pilnatvės, bet prievartos, kuria bandė numalšinti tą troškulį. Evangelija, skirta minioms Ц vienos ar kitos tautybės , vienos ar kitos klasės žmonėms Ц sėkmės akimirką tuojau pat virsta pralaimėjimu.Susitarusi su politiniu elitu, gavusi pinigų bažnyčių statyboms ar аatstatymui Bažnyčia prarado tuos, kuriuos tas elitas apiplėšė ir iš kurių jis atėmė laisvę. Ištaisyti skriaudą, tiesiog atsisukus į nuskriaustuosius ar į trečiąjį pasaulį Ц neįmanoma.Kirvis nėra tinkamas instrumentas žmogui operuoti.

Reikia išmokti judėti nuo šaltinio prie šaltinio, nuo asmenybės prie asmenybės ir tik tuomet atsiranda galimybė įtikinti Kristumi visus, o ne tą ar aną pasaulio dalį.Tik atsigavus kiekvienai ląstelei gali atgyti visas` organizmas. Veikiant plačiu mastu galima tik atidėti mirties valandą. Dievo karalystė sukurta visiems, kieno nors trūkstant ji yra nepilna.O ar visus Viešpats atsives pas save Ц ne mūsų reikalas,mūsų reikalas kaip kiekvieną į tą karalystę vesti, kaip realiai, o ne formaliai, neužstojant kelio nei savo asmenybe, nei savo jėga, nei protu, o atveriant duris.

Krikščionybė iki šiol apskritai buvo monologiška.Tai, kad monologai buvo sakomi Dievo vardu tik pablogino padėtį.Dievo karalystė nėra monologas, nei Kūrėjo monologas tariamas gelbstimiems, nei monologinė giesmė išgelbėtųjų Kūrėjui.

Ji yra dialogas , kuriame žmonės per Kristų ir Kristuje kalbasi su Dievu ir tarpusavyje. Žmonija privalo mokytis šio dialogo ir apofatinė religija kviečia Bažnyčią jo mokytis to paties.

Dievo karalystė yra kūryba (joje yra gyvybė, bet žodisУ gyvybėУ, taip mėgstamas apofatinės religijos, skirtingai nuo kūrybos - аnutyli tikslą).Mūsų civilizacija sukuria sąlygas kūrybai ir užuot kovojus su šia civilizacija reikia pasinaudoti jos teikiamais privalumais. Ji nieko pernelyg nekankina, nieko pernelyg nedraudžia. Aišku, kad kažkada lengviau buvo atversti į tikėjimą frankų karalių ar genties vadą nei šiuolaikinį Joną ar Petrą alubaryje. Bet be Petro iš alubario Dievo karalystė būtų nepilna. Mat, Dievo karalystėje gausu karalių, o maža girtuoklių ir narkomanų.

Apofatinis religingumas įsitvirtino ne naikindamas ankstesnes religingumo formas. Dabar bažnyčia privalo dar kartą Dievo malonės globojama pergudrauti savo galingąjį konkurentą (nes mąstančių dulkių debesis yra galingesnis irа pavojingesnis nei šarvuotis) ir neišsižadėdama jokios praeities ir nepataikaudama epochos iššūkiams imti kalbėti kūrybingai suprantasdama, kad ir apofatikai, ir individualizmui, ir meilei, ir laisvei užteks vietos Dievuje Ц ir pačiai sau įrodyti, kad Dievas nepriims mūsų, jeigu nerasime būdo kaip pamilti šį pasaulį, ir nekeikiant jo atvesti jį prie pagrindinio šaltinio bet kokios laisvės а- prie asmenybės, kūrybos.

*

Ne revoliucijos ir ne persekiojimai yra 20 amžiaus krikščionybės krizės priežastis, o tai, kad ji buvo krikščionybėа Ц dirbtinis batas, į kurį buvo spraudžiama tikinčiojo аkoja. Kojai skaudėjo, ją spaudė.Kristus nekaltas, kalti tie, kas Kristų pavertė prokrustišku įrankiu.

"Ar prasminga sakyti senam žmogui, kenčiančiam nuo nemigos : Уmiegokite, miegas yra naudingasУ?

-Д Žinau , kad naudingas ir miegojau, kol buvau jaunas, - аo dabar, аštai, аnesimiegaУ, - atsako jis.....

УTikėjimas yra gražuУ... bet netikiu. Ir niekas čia nieko negali pakeisti. Visa žmonija netiki.

"Visa žmonija ir negali miegoti, kaip negali visa žmonijaа net uždegti degtuko. Žmonija -а pernelyg sena, o net devyniasdešimties sulaukęs žmogus Ц vis dar jaunas, štai Jums ir atsakymas, ką reikia padaryti, kad patikėtum. Nustoti ДverstiУ krikščionybę аЦ аį lietuvių kalbą, lenkų kalbą, rusų kalbą, anglų kalbą, ivritą,filosofijos ir mokslo kalbą ir t.t. Krikščionybė turi išmokti kalbėti žmogaus kalba. Ji turi nustoti būti žmonija, o tapti žmogumi.

Žmogus be ribų

Asmens laiko žmogus iš esmės vengia savo esmės apibrėžimo Ц išorinio apibrėžimo.Tai Ц jo laisvės dalis. Šis vengimas Ц gelbėjimasis nuo susvetimėjimo ir vergijos, kurią sukelia asmenybės apibrėžimai pagal išorinius parametrus Ц socialinius, politinius, ekonominius. Žmogus nesileidžiaа manipiliuojamas, o reikalauti iš jo, kad jis bėgtų dar ir būtinai pozityviaus tikslo link būtų jau nežmoniška..

Rėjus Bredberis sugalvojo ateivį, kuris taip jautriai reagavo į žmogiškąsias kančias,kad jeigu pro šalį eidavo našlė,jis pasiversdavo jos apverkiamu vyru; jeigu šalimais eidavo berniukas, verkiantis motinos, jis virsdavo ta motina. Ateivis žuvo, kai atsidūrė minioje stokojančių,bandydamas patenkinti visus nelaiminguosius vienu metu. Taip žūva ir eilinis žmogus Ц ne fiziškai,o dvasiškai Ц norėdamas būti ir geru šeimos tėvu,ištikimu piliečiu ir t.t.Sutalpinti į išorinį žmogaus apibrėžimą vidinįа žmogų pasirodo neįmanoma.

Asmens laiko žmogus kartais atrodo kaipа monstras Ц ne tik svetimiems,bet ir sau. Rytą jis pasitinka mintimis apie eutanaziją, visą dieną geria, rūko ir bando išsisukti nuo karo tarnybos ,po pietų daro keletą abortų , o vakare maitinasiа TV šlykštyne, patiektaа tolerancijos ir politkorektiškumo padaže. Tokį Asmens laiko žmogų jis vaizduoja pats Ц jis pats, tik šįkart ėmęsis religinio fanatiko vaidmens.Esminės neapibrėžto, ДpaplaukusioУ,Уsuskilusio žmogausУа ydos išryškėja tada, kai jis nusprendžia grumtis su savo laiko ydomis.

Formaliai tokie žmonėsа - psichopatai, šizofrenikai, provokatoriai ,savosios beprotybės vedini kursto kitus vykdyti pogromus ir žmogžudystes,sugebantys perkoduoti tikrovę taip,kad dėl prievartavimų pasirodo kalti yra išprievartautieji,o žmogžudystės atveju Ц nužudytoji auka. Bet reikalas tas, kad jie visiškai sąmoningi. Maža to,а jie šiuolaikiški ir įdomesni už nusibodusius didžiuosius inkvizitorius ir banalius despotus.Jų šiuolaikiškumas Ц nejautimas ribų, plastiškumas, veiklumas, atsisakymas paklusti realybei. Ir visa tai jie panaudoja blogiui,nors galėtų panaudoti ir gėriui.

аДSuskilęs žmogusУ lieka žmogumi, negana to, jis gali būti net žmogiškesnis nei praeities žmonės ne dėl savo kokių asmeninių dorybių, o todėl,kad jis yra laisvesnis.Kaip ir bet kuris kitas Ц beformis ir besisklaidantis žmogus, yra Dievo kūrinys ir ieško Dievo, yra sukurtas meilei ir gali mylėti Ц jam lygiai taip pat reikalinga bažnyčia ir Biblija, nors skaitys jis ją,žinoma,savaip.Jau nebe pirmas kartas kai po Kristaus atsiranda naujas žmogaus tipas -а viduramžių žmogus irgi radikaliai skyrėsi nuo antikos žmogaus.Kokybė nauja,bet žmogiškąja esme Ц tas pats.

Tradicinė,archaiška bendruomenė į gyvenimą žvelgia kaip į tam tikrus etapus.Perėjimas iš vienos būklės į kitą atžymimas tam tikrais specialiais ritualais.Pastojimas, gimimas ,vardo suteikimas,santuoka,mirtis.Ši archainė sąmonė tebėra tipiška ir šiandieniame pasaulyje.Galimas daiktas,kad ja vadovaujasi dauguma Ц taip pat ir ДcivilizuotoseУšalyse.Bet ši dauguma nenorom eina mažumos keliu.Eina,nes su ta mažuma yra sveikiau,turtingiau,laisviau.Tačiau pasaulėžiūros skirtumai lieka ir aiškiai matomi nuolatos,nors nevisuomet jie matomi kaip nepasitenkinimas dabartimi.

Kelios problemos tapo emblematinėmis archainės ir šiuolaikiškos sąmonės konflikte:evoliucionizmas,klonavimas,abortai,skyrybos,pacifizmas,mirties bausmės uždraudimas,eutanazija. Šiai didžiajai septyniukei archainė sąmonė sako Ц ne,o modernas Ц taip.Kalbame apie,žinia,idealius tipus Ц tikrovėje jų ne tiek jau ir daug, pavyzdžiui, nekenčiančių Darvino net ir tarp aršiausių fundamentalistų,kaip mažai pacifistų ir ultraliberalų tarpe.

аProblemaУ nuo evoliucijos iki eutanazijosУ nėra gyvenimo ir mirties klausimas. Kai religiniai fundamentalistai prikaišioja sekuliariam pasauliui, kad pastarasis yra mirties kultūros propaguotojas (abortų ir eutanazijos) mūsų dienų pasaulis gali paprieštarauti, kad pacifizmas ir mirties bausmės draudimas išgelbsti daugiau gyvybių, nei jų prarandamaа dėlа nelegalių abortų, jau nekalbant apie klinikose atliekamus.а Viduramžiai tikrai buvo mirties kultūraа - ir faktine ir ideologine prasme, lyginant su šiuolaikiniu pasauliu.Taigi bendras balansas yra modernios, net irа išvadintos amoralia kultūra, naudai. O ir religingumas didesnis Ц beje religingumas, jeigu jau prakalbome apie jį Ц ne paviršutiniškas, ne valdiškos prievolės pasekmė, o gilus. Dešimt procentų realios krikščionybės yra daugiau nei šimtas formalios.O klausimasУ nuo evoliucijos iki eutanazijosУ tampa kitu -а laisvės klausimu. Šiandien bandoma neigti, kad žmogus prasideda užsimezgus gemalui. Nėra reikalo demonstruoti nuotraukas, kad įrodytume atvirkštinį dalyką.Tačiau šiandien neigiama ne tai, kad žmogus atsiranda atsiradus gemalui,irа ne tam kad gėrimasi abortais, ne tam,kad būtų naikinami žmonės, o tam kad apginti juos nuo mirties, tiksliau nuo apmirimo,sustingimo.

Tradicinė pasaulėjauta žvelgia į žmogų kaip į gyvūną arba augalą.Nėštumas,gimimas,santuoka,mirtis Ц kaip sėja, brendimas,derliaus surinkimas,pirmasis kepaliukas duonos.Žmogus privalo ruoštis perėjimui iš vienos būklės į kitą,o jeigu nesiruošia,jeigu delsia ar simuliuoja,- jis yra blogas žmogus,nuodėmingas žmogus.Jeigu jis vengia santuokos ar palikuonių tai jis nori tik sekso.Jeigu jis pernelyg ilgai studijuoja,jis nenori dirbti.Jeigu jis nenori triukšmingų vestuvių arba laidotuvių, jis nekenčia giminių ir draugų.

Šiuolaikinė pasaulėjauta išplauna,nutrina ribas tarp etapų ir be galo ištęsia žmogaus tapsmą.Ne todėl šiuolaikinis pasaulis slepia laidotuves,kad bijo mirties,o todėl,kad dvejoja, ar žmogus yra miręs Ц ar jis tikrai miręs, o gal tai tebuvo tik gyvenimo pradžia?Tai kur kas aiškiau matosiа pasvarsčius nekaltą pilnametystės problemą. Archainė sąmonė linkus manyti, kad subręstama gana anksti Ц sulaukus trylikos metų, penkiolikos . Pamažu ji nusileidžia Ц ir pilnametyste pripažįstama aštuoniolikos,dvidešimt vienerių metų asmuo.Bet šiuolaikiškumas toliau spaudžia stengdamasis net tik perkelti ДsąmoningoУ, atsakingo gyvenimo patvirtinimo ribą, o apskritai nutrinti ribą tarp pasiruošimo ir tapimo.

Žmogus vis ilgiau mokosi Ц ir, pagaliau, pradeda mokytis net sulaukęs senatvės, paneigdamas ją.

Tai kodėl mirtis negalėtų tapti ne gyvenimo pabaiga, o dar vienu jaunatvišku nuotykiu?

аNiekada nevalia pasakyti žmogui Ц stok, tu jau tapai žmogumi , imkis kitos užduoties.

Žmogus ne pienė, ne lauko gėlė, jis išnyksta taip pat, bet jo išnykimo prasmė visiškai kitokia.

Gyvenimo trukmės ilgėjimas ir žmogiškojo egzistavimo neaiškumas nebūtinai reikalauja jo priklausomybės nuo rūšies. Archainė sąmonė smerkia bevaikius.Šiuolaikinė sąmonė nesveria žmogaus vertės priklausomai nuo palikuonių, kaip neatsižvelgia į odos spalvą ar amžių. Taip, tai lengvina kelią abortams.Taip, tai ardo šeimas. Bet ar žmogiška yra šeima, besiremianti tik vaikais? Ц taip samprotauja šiuolaikiškumas.

Tikėjimas evoliucija, kaip ir tikėjimas eutanazija (tai tik psichologiniai konstruktai,tik panašūs į tikėjimą ir nebūtinai paveikiantys elgseną) nutrina žmogiškumo ribas laike.Tuo pat metu šiuolaikinis žmogus gyvena itin struktūruotame laike, nepriklausomai nuoа savo norų.

Jis nesikelia su aušra ir neužmiega saulei nusileidus, eikvoja savo fiziologiją nuo skambučio iki skambučio.Gyvenimas suskaičiuotas minutėmis ir šia prasme šiuolaikinis žmogus žino daugiau perėjimo ritualų, nei archainis žmogus.Rūkymo pertraukėlės ritualas, naujamečio ritualas, piko valandų ritualas prilygsta apipjaustymo ir santuokos ritualams.

Pats ryškiausias nekrikščioniui yra Biblijos ir dabartinio pasaulio prieštaravimas. Šešios dienos ar trisdešimt milijardų metų? Evoliucija ar kreacionizmas? (kitas to paties klausimo variantas ar žmogus vystosi? ar vaisius motinos pilve jau yra žmogus?)

Evoliucionizmo ir kreatyvizmo nesuderinamumas yra nesuderinamumas pačios krikščionybės viduje. Fundamentalistai neigia ir tai, paskelbdami bet kokį evoliucionizmą nekrikščionišku.Žmogus neva tėra pašauktas grįžti prie normos, jam tėra prieinama atgaila poа išpažinties , o gal žmogui prieinamas ir kelias į begalybę, kūrybą kaip naujo atradimą?

аEvoliucionizmas yra pagrindinis klausimas šiandien todėl,kad jis yra šiuolaikinės pasaulėžiūros pagrindas.Evoliucija tampa globalia metafora ,kuri apima bet kokį pozityvų veiksmą.Tie,kas neigia evoliucionizmą, yra linkę neigti ir ekonomikos vystymosi priklausomybę nuo konkurencijos,religinio mąstymo priklausomybę nuo laisvės turėti įsitikinimus.Reakcionieriai vėl ir vėl tapatina save su Aukščiausiuoju ir užmerkia akis į tą faktą, kad Tiesai nereikalingasа neabejojantis žmogus, kaip nereikalingas žmogus be žmonijos Ц ypač kai vardan vienybės atsisakoma gyvenimo, o vardan tikėjimo žinių, o vardan pasaulio -а meilės.

Reakcingumas dažniausiai ir reiškiasi kaip induktyvizmas. Induktyvizmas remiasi klaidinga nuostata, kad mokslas privalo pranašauti remdamasis stebėjimu , o ne aiškintis, ieškant atsakymų į pateiktus klausimus.  Mokslinis vulgarizmas, mokslą traktuojantis kaip eksperimentą, prilygsta religiniam vulgarizmui, kuris klausimą pakeičia Ц atsakymu, Dievą Ц Biblija, meilę (kuri yra analogija aiškinimui moksle) Ц potvarkiu (pranašavimo analogija).

Reakcionieriai atmeta evoliucionizmą taip patа kaip evoliuciją neigia revoliucionieriai. Kontrevoliucija ir revoliucija visuomet pasirodo broliais dvyniais.

*

Galima ir būtina dabarties santykių su laiku įvairovę priimti kaip neišvengiamybę.Archaiškai sąmonei nėra vietos dabarčiai,o dabartis nesipurto archaikos Ц nei nuolatinio(ar trumpalaikio) tikėjimo dievu, neiа daugiavaikės šeimos.

O simbolių, išreiškiančių žmogaus beribiškumą, žmogaus neapibrėžtumą poreikis toks didelis, kad neveltui dabar kyla ginčas žmogaus klonavimo klausimu, nors pats klonavimas dar neįmanomas. Draudimas klonuoti Ц klasikinis archaikos pasireiškimas dabartyje.Šis draudimas, kaip ir bet kokia kita prievarta maskuojasi rūpesčiu žmogumi, meilės jamа lozungais, gąsdina eksperimentų pavojingumu.Tačiau jame slypi kur kas gilesnė -а žmogaus neapibrėžtumo baimė. Klonavimas atmeta kaip nebūtiną pradžios laiką,а atmeta žmogaus gyvybės atskaitos taškąа Ца tiksliau, jis paskelbia , kad žmogaus pradžia nebepaklūsta žmogui.

Kas be ko, ir iki klonavimo būta bandymų manipuliuoti pastojimo laiku.Kažkodėl teologaiа vadino juos ДnenatūraliaisУ Ц jeigu mirtį nuo smūgio į galvą neapdorotu akmeniu galima pavadinti natūralia mirtimi, tai kuo ji skiriasi nuo mirties suknežinus galvą moderne plyta ?

Klonavimas (skirtingai nuo dirbtinio apvaisinimo, prie kurio archainė sąmonė jau ima priprasti) labiausia gąsdina tuo, kad sujungia galią valdyti laiką su galia valdyti erdvę: pastojimui nereikalingas (bent teoriškai) antrasis žmogus.Palikuonis atsiranda paties žmogaus kūno viduje.

Meilė sujungia savo asmeninę erdvę su kito žmogaus asmenine erdve.Tačiau archainė sąmonė nesijaučia turinti teisę apeliuoti į meilę kaip normą, nes meilė yra laisvė,o ne norma.Archainėje visuomenėje meilės yra ne daugiau,bet kur kas mažiau nei šiuolaikinėje.

Bet kokiu atveju klonavimas žemina žmogų ne daugiau nei bažnyčios laiminamos gyvuliškos santuokos, sujungiančios tiek karalius,аа tiek valstiečius , kurie į santuokinę lovą gulasi tik turėdami tikslą sujungti politinę kelių šalių erdvę arba dviejų pasigailėtinų žemės sklypelių plotus.

Šiuolaikinė pasaulėžiūra nėra tokia humaniška kaip norėtų parodyti save, bet ir ne tokia beširdiška, kaip apie ją atsiliepia jos priešai. Šiuolaikinis pasaulis nėra už karą ir mirties bausmę ne todėl, kad myli savo artimą, o todėl, kad myli save, nėra tikras dėl savęs ir nori apsidrausti.

аArchainė sąmonė stengiasi prisitaikyti prie šių nuotaikų ir skelbia, kad karas ir mirties bausmė Ц skirti savigynai.Ir ja niekas netiki Ц nes tai melas. Karas ir mirties bausmė motyvuota savigyna, kaip žmogėdrystėа alkio jausmu , o žmogaus aukaа pamaldumu.

Dabarties (tai yra dabar valdančios ir nematančios reikalo veidmainiauti) archainė sąmonė ir pasaulėjauta kalba tiesiai : karas ir mirties bausmė Ц tai puolimas, tai Ц savo gyvenimo erdvės išplėtimas, savo interesų tenkinimas nugalėtųjų sąskaita.

Šiuolaikinis žmogus nenori savo ribų siaurinti atsižvelgdamas į kitą žmogų.Bet bent jau nelaiko savo kumščio svarbiausiąja kūno dalimi.O kiek jis teisus matyti iš to, kad ir archainis žmogus tik apsimeta Ц kartais visai nuoširdžiai,nors niekadosа nera nuoseklusа -а jog tebemąsto lygiai taip pat.

Teisės į abortą ir eutanaziją gynimas Ц tėra šešėlis, gėrio šešėlis, gėrio, kurį vadinu teise pačiam žmoguiУ valdyti savo kūnąУ.Eutanazija gina laiką, kurio metu žmogus kvėpuoja ir mąsto.Iš abstrakčios laisvės pozicijų viskas atrodo kaip tik priešingai Ц nes abortas yra žnogžudystė, o eutanazija Ц savižudybė.Psichologiškai abi pozicijos šalia Ц ne todėl, kad abi ДnuodėmingosУ, o todėl, kad vienodai gina savęs suvokimą kaip dalelės, kuri pati apsibrėžia savo ribas.

Beprasmiška kaltinti abortą, savižudybę tuo, kad šitie liūdni faktai yra pasigailėtinos ir niekšingos Дteisės mirtiУišraška. Karas ir mirties bausmė taip pat nėraУ teisėsа gyventiУ(savo gyvenimą) išraiška, jie yra ta patiа teisė Ц teisėа mirti kitam vietoj manęs.

Šiuolaikinis žmogus pasmerkia Ц karą ir mirties bausmę, bet toli gražu nevisuomet ją draudžia, netgi visai nedraudžia,o tik apriboja ją įstatymu.Dabartis linkusi praplėsti savo erdvę ne kito žmogaus sąskaita ,(kaip masinio žudymosi atveju), o išllaisvinant žmogųа iš jo rūšies, šeimos, kolektyvo.Indivudualizmas, visuometės atomizacija Ц o kaip tik šito bijo archainė sąmonė, netikinti tuo, kad tai žmogui pagal jėgas ir jam yra būtina Ц nesutraukia žmogaus erdvės, o ją praplečia. Pačiame mažiausiame vienišo žmogaus kambariukeа yra daugiau erdvės nei pirmykštėje oloje.Tiksliau tariant, pirmykštėje oloje ar žeminėje tos erdvės nebuvo apskritai.

Argi archainis žmogus keikia abortus ir eutanaziją todėl,kad norėtų jas uždrausti? Ar todėl, kad norėtų jog jų nebūtų?Tai du visiškai skirtingi ir vienas kitam prieštaraujantys tikslai. Kaip karo ir abortų atveju juos galima apriboti įstatymu, bet įstatymas negali apriboti galimybės pasinaudoti mirtimiа savo asmens orumui ir savigarbai apginti. Todėl reikia ne drausti savigarbą kaip puikybę Цnesа puikybė yra manyti, kad galima išgyventi neturint teisės į asmeninę erdvę. Būtina leisti kitiems, o taip pat ir sau, galimybę būti savimi erdvėje be agresijos, be smurto ir,beje,sau pačiam savo paties atžvilgiu Ц taip pat.

Asmens laiko literatūra nulat puoselėjo asmenybę Ц kartais ДvaldovoУpseudonimu ar, atvirkščiai,kaip paprasto Дmažojo žmogaus personifikaciją..Ji blaškėsi asmenybę laikydama tai labiausiai kenčiančiu istorijos dėmeniu , taiа labiausiai sukeliančio kančias kitiems.

Įа Дmažo žmogausУsąskaitą nurašydavo visų rūšių totalitarizmus.Todėl, akivaizdu, reikia pripažinti, kad asmenybėа vienintelė priešinasi valstybeiа ir oficialiajai religijai kaip beasmeniškumui.

аKovos linija skiria ne Akakijų Akakijevičių ir Gogolį, ne Šiklgruberį ir Sacharovą, ne Don Kichotą ir Servantesą, o žmogų nuoа fikcijosа Ц abstrakcijos.Bet kurią ataką prieš asmeninį gyvenimą reikia tikrinti Ц iš kurios pusės jis puolamas.

аKolektyvizmo pabaiga

Asmens laikas pirmiausiai keičia praeitį.Tūkstančius metų tikėjimą konfiskuodavo kolektyvas ir asmenybė ne tik neprieštaravo, o netgi su malonumu priimdavo tai kaipа šio tikėjimo ДtikrumoУįrodymą.

Tikėjimas čia buvo paverčiamas kažkuo materialiu, kaip , sakysim, duona. Duona, kurią išsikepa pats žmogus, jis valgo su malonumu paprasčiausiai todėl, kad tai jo paties kūrinys.УSavas š...visuomet kvepiaУ- sakė Diogenas.Tačiau tikras įrodymas, kad duona yra skani Ц yra malonumas, kurį patiria pasotindamass kitą žmogų.

Tačiau tikėjimas, - ne duona, ne kraujas, ne vanduo, o Ц Dvasia ir netgi ne mano, asmeninė, o Dievo dvasia.Galima žmogų įmesti į vandenį, bet jeigu Dievas neduos savo dvasios, šitaа procedūra bus nenaudinga, ir kas visai apmaudu, šitas veiksmas yra beprasmis dar ir kaip tuščia pretenzija į absoliutų naudingumą.

Galima pateisinti žaidimą, bet tikrai negalima pateisinti žaidimo, žaidžiamo suа absoliučiu rimtumu.

Tikėjimas, kad ir nusavintas bendruomenės,visgi išgyveno.Tikintieji šį išgyvenimą vadina ДDievo namų statybomis(ekonomija).Kito kelio įdiegti tikėjimą šiame pasaulyje nebuvo - tik per sociumą.Taip ūglius sodiname į durpes, kol jie silpni ir gležni, bet vėliau persodiname į įprastą žemę, nes durpės juos paprasčiausiai sunaikintų.

Sociumas toleruoja augantį tikėjimą, bet yra nepakantus brandžiam tikėjimui, pilnametystės sulaukusiam tikėjimui, kuriam visuomenė yra nebereikalinga.Tas nepakantumas virsta priešiškumu ir pasivadina sekuliarizacija.

Sekuliarizacija gali išgąsdinti tikintįjį, jeigu jo tikėjimas gležnas. Tačiau kur kas baisesnis dalykas -paversti tikėjimą kolektyviniu. Pavojingiausios yraа kolektyvinės nuosavybės nacionalinės, etninės formos: "lietuviška arba lenkiška katalikybė, vokiškas arba skandinaviškas protestantizmas, rusiška pravoslavybė, žydiškas judaizmas, indiškas induizmas, japoniškas sintoizmas, tibetietiškas budizmas. Iš pažiūros tai lengvai atpažįstamos istorinės dvasios ir kraujo dermės.Tačiau suderinimas senovinis, o kontekstas Ц šiuolaikinis.

Kolektyvizmas mirė (Nyčė, deja, tai suprato kaip Dievo mirtį).Ir jeigu prieš tūkstantį metų dar buvo galima patikėti, kad krikštyti minias ,УatverstiУį krikščionybę reiškia ugdytiа tikėjimą, tai šiandien, kai kolektyvizmas jau mirė,bent jau teoriškai, bet koks religingumas, besiremiantis tokiu tikėjimu, yra panašus į obuolio luobelę.

Kolektyvizmas miršta kaip kažkas, kas neišvengiamai privalo išnaudoti žmogų .

Šiuolaikinis kolektyvizmas yra individualizmo pasekmė.Tai netikras kolektyvizmas,nors jo pasekmės gali būti ne mažiau katastrofiškos žmogui arba tik katastrofiškos, nes retai kolektyvizmas yra ir kūryba.Šiandieniniame pasaulyje yra mėgstama žaisti vaidmenimis,jame pakanka mėgėjų, kurie buriasi tam, kad vaizduotų vikingus, hobitus arbaа istorinių armijų kareivius.Niekas jų neįpareigoja ir neverčia to daryti.Todėl šiandieninis kolektyvizmas yra greičiau susitarimo nulemtas tam tikrų vaidmenų žaidimas,oа ne paveldėta iš protėvių vienintelė galima elgesio matrica.Taigi ir valdžios vyrai ir moterys, žaidžiantys pasaulio valdovus, jau nebėra Дnuo dievoУ, nėra ДpateptiejiУpaveldėję tą teisę gimdami ir dažniau turėtų sulaukti atlaidžios šypsenos, nei rimto reagažo.

ateitis be ribų

Bet kurios epochos žmogaus laikas fiziškai buvo suvokiamas skirtingai: jis pagreitėdavo dramatiškų išgyvenimų momentais ir priklausomai nuo brandos.Vienok modernieji laikai pagreitina viso sociumo laiką, bet ar tai turi ką nors bendra su asmeninio brendimo ypatumais?

аAtskiram žmogui pokyčiai atrodo irа yra per daug greiti, jie suplėšo žmogaus gyvenimo prasmę į fragmentus.Jaunystės svajonės tampa juokingomis ar net kenksmingomis senatvėje.Taip sutrūkinėja, pabyra laikas.Aktualiausiu ir naudingiausiu pripažįstamas jaunystės laikas,jaunas ir nebrandus,o gebėjimas mokytis viršija gebėjimą mokyti.Ateitis tampa svarbesnė už praeitį.

Stabilumas tokiame pasaulyje atrodo kaip nostalgiška svajonė, pasakyčiau - netgi pavojinga utopija .Tokiame skubančiame pasaulyje netgi pati trauka dvasiniam gyvenimui gali būti panaudota įvairiai.. Vieniems tai Ц priemonė pusiausvyrai išlaikyti greito važiavimo metu, kitiems Ц būdas sutramdyti ,suvaldyti greitį, kaipа atrama, kuri įgalina nebijoti dinamikos ir nesipriešinti jai.

Ankstesnės epochos tikėjo praeities autoritetu, tik pasiginčydavo , kuris iš autoritetų senesnis.Dabartis prasideda toje vietoje, kur praeities autoritetas verčiamas nuo postamento tik todėl kad jis Ц priklauso praeičiai.Praeitis ima reikšti ДatsilikimąУ. Praeitis yra tai, kas blogiausia,o ateityje Ц viskas, kas geriausia.

Toks atvirai beprotiškas teiginys ,beje, nei kiek ne beprotiškesnis nei stabmeldiškas praeities garbinimas.Dabartis, žinoma, klaupiasi ne prieš ateitį,o prieš laisvę ir nedera dabarčiai primesti pasirinkimo tarp meilės ir laisvės.Pasirinkimas yra tarp valdžios ir laisvės.Praeitis Ц valdžios kategorija, o ateitisа - sugebėjime atsisakyti valdžios.Šioje lygtyjeа nėra pusiausvyros, todėl į laisvės lėkštelę tenka mesti viską, kad nors kiek atsverti kitą Ц kurioje įsitaisiusi valdžia.

Dabartis mano, kad ateitis yra legitymi ir teisėta, nors jos dar nėra.Biblija tokiam požiūriui yra tik praeitis, ir šia prasme ji dabarčiai nebeegzistuoja. Arba Biblija yra knyga tinkanti ir rytojui, knyga leidžianti įvairius skaitymo būdus ir komentarus.Su tokia Biblija dabartis yra pasiruošusi gyventi.

аTačiau tokios Biblijos nepripažįsta kaip tik tie žmonės, kurie laiko save tikintys ja , kuriems ji Ц aukščiausias autoritetas kaip tik dėlto, kad ji ne šiaip nekintanti, bet kad jiа yra praeitis,tradicija(arba amžina Ц bet ДamžinaУ čia reiškia praeities ir valdžios,besiremiančios ta preitimi, amžinumą) .Tikėjimas nekintamumu reiškia tikėjimą praeitimi, kuri turi būti užfiksuota ir privalo valdyti, pratęsti fiksaciją.

Dabarties ir antidabarties susidūrimas tampa itin aštrus, nes tai nėra dviejų interpretacijų susidūrimas.Fundamentalistų nuomone tai yra susidūrimas kelių daugiau ar mažiau laisvų interpretacijų su atsisakymu interpretuoti ... kaip ištikimybe Biblijai. Modernas įžvelgia čia klastą: Уištikimybe BiblijaiУ laikoma sava interpretacija.

Dabarčiai sunku patikėti, kad tie, kas garbina praeitį lenkiasi būtent jai.Ji mano, kad tai neįmanoma dėl epistemiologinių priežasčių Ц praeitis jau yra atsiskyrusi nuo dabarties.Tas, kas teigia, kad supranta praeitį yra daugiau ar mažiau sąžiningas paklydėlis.Toks suvokimas yra neįmanomas.Atsisakymas interpretuoti jau yra interpretacija Ц ne visados melaginga, bet visados klastinga.Geriau jau amžinai teisingą interpretaciją pavadinti asmenine, negu elgtis atvirkščiai Ц asmeninę laikyti amžina.

Biblija yra aukščiausias autoritetas, bet ją ir jos aiškinimąа - skiria atstumas, prilygstantis atstumui tarp laikino ir amžino. Kas tiki tuo, kad jo supratimas irа yra Biblija, tas praeitį paverčia amžinybe.

Ateitis (ir laisvė) svarbi yra todėl ir tiek, kiek svarbus yra vystymasis. Nejudrumui laikas nesvarbu. Valdžia mėgsta stabilumą, mėgsta save laikyti amžinybės įgaliotine, nes bet kokie pokyčiai yra pavojingi valdžiai , kurių ji tiesiog negali suvaldyti.

Klasikinė fizika (ir visas praeitas laikas) teigia, kad ateitis griežtai priklauso nuo praeities.Statiką pakeičia statistika. Ši deobejektyvacijaа yra kalta tuo, kad negyvus daiktus ji verčia laikytiа nenuspėjamais tarsi jie būtų gyvi.

Todėl susidūrimas yra ne tarp religijos ir mokslo , o tarp mokslininkų ir tųа ortodoksalią religiją atstovaujančių žmonių, kurie trokšta aiškinti, prognozuoti ir valdyti, ir tų mokslininkų, tų tikinčiųjų, kurie nori suprasti, sykiu pripažindami gyvenimo paslaptingumą.Vulgarusis ateistas kaltina tikintįjį, kad jis stengiasi viską suprasti, o tai, atseit, yra neįmanoma.Tuo pat metu normalus mokslininkas kaip tik stengiasi suprasti (o ne viską žinoti, kaip tik Ц suprasti, mažais fragmentais atskleisti visumos prasmę).

аMokslininkas, kuriam mokslas tikslas yra įmanomai tiksli prognozė panašus į burtininką, kuriam į rankas pakliuvo teleskopas, ir jis naudoja jį vietoj plaktuko.

Mokslas Ц pranašautojas linkęs konfliktuoti su religija Ц pranašautoja. O mokslas, ieškantis prasmės, ne tik nekonfliktuoja su tikėjimu kaip prasmės atradimu, bet absoliučiai susikalba su ja kaip du sparnai sutaria dėl skrydžio krypties.

"Paiškinimai turėtųа leisti prognozuoti, bent jau iš principo.Manoma, kad jeigu iš tikrųjų kažką galima išpranašauti, tai tinkamas paaiškinimas turėtų tai ir padaryti.Tačiau galima paaiškinti ir suprasti daugelįа iš esmės nesuprantamų dalykų.Pavyzdžiui, jūs negalite nuspėti,kokie skaičiai iškris ruletėje.Bet jeigu jūs suprasite, kasа ruletės konstrukcijoje ir veikime daro ją neutralią (nesuinteresuotą), ar jūs galėsite paaiškinti , kodėl neįmanoma atspėti skaičių ?Ir vėl: paprasčiausias žinojimas, kad ruletė yra nesuinteresuota, nėra tolygus žinojimui, kas ją daro tokia .

Snobizmas religijoje yra bandymas manipuliuoti Dievu, o snobizmas moksle išnyra kaip ДholizmasУ, visumos pakeitimasУ svarbiausiuojuУ,УesminiuУ dėmeniu.Redukcionizmas viską suveda į smulkiausius elementus, bet tai nereiškia, kad verta pulti į jo priešybę .

Reducionizmo priešybė holizmas, idėja, kad vienintelis teisingas aiškinimas remiasi aukštesniojo laipsnio sistemomis klysta dar labiau nei redukcionizmas.Ko nori holistai? Kad nustotuime ieškoti ligų molekuliarinės prigimties? Kad mes atsisakysime suvokimo, jog žmogų sudaro iš atominių dalelyčių? 

Kai žmogus mano,jog jo tikėjimui nepriimtina evoliucijos idėja, jis tampa holistu.Kai žmogui atrodo, kad mokslui religija trukdo, jis virsta redukcionistu.

Erdvė be ribų

Moderniaiа realybei žmogus yra besikeičiantis: žmogus keičiasi laike , jo vertikaliame matmenyje, jeigu jis yra laisvas horizantalioje erdvėje . Ši laisvė yra peržengimas griežtų apribojimų, savotiškas žmogaus neapibrėžtumas.Dvejinimasis, neapibrėžtumas, neaiškumas dabarčiai yra svarbus gyvenimo požymis.Akmuo yra vienasluoksnis, o grūdas daugiasluoksnis.Be susidvejinimo neįmanomas augimas.

ДAiškumą pakeitė neaiškumasУ (N.Vineris). Istorijoje Ц tai nacionalinės valstybės idėjos krachas, triumfas kosmopolitinės idėjos Ц pirmas pasaulis, trečias pasaulis, kuriuos skiriančios ribos tokios neaiškios, kad prireikė dar ir antrojo pasaulio.Tas pats liečia žmogų. Jis Ц dvejinasi, jis takus, ir tai ne ligos požymis(kai ima vaidentis), ne praradimas aiškumo, o ieškojimas visumos prasmės.

Šitas dvejopumas Ц būtina raidos sąlyga, laisvės sąlyga. Viskas aišku tik griežtoje hierarchinėje sistemoje. Skirtumas toks pats, kaip atomo modelyje, kur aplink rutuliuką - branduolį sukasi rutuliukai elektronai irа realaus atomo, kuriame jokių rutuliukų nėra, o tėra debesis.

Žmogus,apskritai gyvybė,yra kūrybinio proceso dalis,o ne užbaigtas rezultatas.Biologijoje tai pasireiškia kaip evoliucionizmas, fizikoje kaip kvantinė banginė šviesos prigimtis.Su biologais dar ginčijamasi, o su fizikais ne itin noriai, nes archainei sąmonei jos kalba pernelyg sudėtinga.

аPraeitis į susidvejinimą žiūrėjo kaip į nuodėmę. "Žmogus su dvejopomis mintimis yra netvirtasУ , o ką į tai pasakys dabartinis žmogus, kurio pasaulio įsivaizdavimas yra jau ne iš dalelyčių ir bangų, o iš nesidvejinančių, keistų, tįsių substancijų, neturinčių net adekvataus termino; kalbama net apie stygasУ, turint galvoje greičiau stygų virpėjimą nei pačias stygas.

Į pirmą vietą iškilo Niutono mintis, kad stebėjimų tikslumas nėra absoliutus.Tikslumas visuomet gali būti patikslintas, tai yra , kad tikslumo,УnaujausioУtikslumo neįmanoma pasiekti. Moksle tai buvo suvoktaа 1920,а kai Vineris bandė Lebego integraląа pritaikyti Brauno judėjimui.Jis manė tęsiantis Gibsą, kuris prieš dvidešimtį metų prakalbo apie tikimybę.

Šiuolaikinis žmogus yra dinamiškas, nes auga būtent laike, nes erdvėje iš aiškiai apriboto jis virto padaru labai neapibrėžtu. Žinoma, tai pirmiausia liečia socialinę ervę, komunikatyvinę ervę, bet žmogaus esmė yra ta, kad jo kūniškumas yra antrinis jo socialinio kūno atžvilgiu. Visa ligšiolinė istorija (didžiąja dalimi pasiliekanti, išsaugoma kaip fizinė šiuolaikinio gyvenimo dalis, tačiau ji jau yra nuosėdinis sluoksnis, kurio patys elementai jau suvokia kad svarbiausia juose yra jų priklausymasа kitai struktūrai, jų įsijungimas visai į kitą sistemą.

Žmogus negali būti suvokiamasа kaip arba galva, arba ranka, o koja neturi bandyti užimti rankos vietos.Karalius neturi pakeisti žynio. Moteris neturi pakeisti vyro.O šiuolaikinį žmogų atpažįstame iš jo reikalavimo savo teisių, iš jo noro būti iškart ir rinkėju, ir renkamuoju, ir karaliumi, ir darbininku, ir vyru ir moterimi.Dabartis ne ten, kur reikalaujama lyčių lygybės Ц tai buvo tik pereinamasis etapasа nuo archaiškos patriarchalinės bendruomenės prie modernios.Dabartis yra tai, kur galimas ДuniseksasУ, kur neneigiami vyriškumo ir moteriškumo skirtumai, bet manoma, kad galima būti ir vyru ir moterimi viename asmenyje.

Daugiaprasmiškumas tampa dvasine kokybe.Archaiškas žmogus daugiareikšmiškumą laikė nuopolio ir pagedimo požymiu, o šventumas buvo suvokiamas kaipа absoliutus vienareikšmiškumas.Dievo žodis, buvo manoma, gali reikšti tik viena..Kad jis yra vienareikšmis.Dabartinis žmogus mano, jog daugiareikšmiškumas visai ne yda, o, atvirkščiai, dorybė.Dabar kaip tik Vienareikšmiškumas Ц netobulumo požymis.Jeigu Biblija Ц Dievo žodis Цtai ji daugiaprasmiškesnė už bet kokius žodžius.Tai savotiška pergalė prieš stabmeldystę: tikrasis dievas Ц ne sustingusi statula, ne stulpas, o greičiau neutrinas, kurio neįmanoma pamatyti ir pagauti.Nors atpažinti jįа Ц galime.Kartais Ц net vienas kitame.

*

Šiuolaikinio žmogaus išorinė ir vidinė erdvė yra labiau chaosas nei tvarka.Tvarka asociuojasi su mirtimi Ц ne su pabaiga, ne su tikslu, o būtent su nebūtimi. Noras įsivesti tvarką lieka, bet tvarka suprantama ne kaip paradas, o kaip rinka.Hierarchizmą pakeičia lygybė Ц ta lygybė nevienareikšmė, o besirungianti.Hierarchija mažiau spalvinga nei lygybė, kuri yra pirmiausia skirtingų žmonių lygybė.Vienas karalius yra panašus į kitą karalių, tūkstantis maldininkų panašus į kitą tūkstantį, bet tarp tūkstančio turistų nerasime nei vieno tokio paties - nes jie juda skirtingų tikslų vedini ir ieškantys neа valdžios,o laisvės.

аAntropologinė revoliucija,kaip ir bet kuri kita sėkminga revoliucija yra ne tiek senojo režimo sunaikinimas,o jo apvalymas ir sujungimas su tiesa.Šia pprasme išgelbėjančios krikščionybės pakeitimas kuriančiąja suformuluotas Berdejevo prieš šimtą metų Ц vienas pirmųjų bandymų suvokti praeitį.Nesėkmingas bandymas,nes buvo agresyvus,nes atmetė Дgelbėjimo Дprasmę.Tokių nesėkmingų bandymų būta nemažai Ц pernelyg tiesmukų ir pažodimių,pernelyg pasitikinčių žmogaus valdžia ir pernelygа nepasitikinčių žmogaus galimybėmis skaityti Dievo žodį

Pasakė koks nors fariziejus apie išgelbėjimą kaip draudimą kurti Ц žmogus įtikintas fariziejiškumo ima ir supriešina kūrybą ir išsigelbėjimą.Paskelbė įstatymininkai Bibliją Dievo įstatymu ir žmogus ima maištauti prieš Bibliją.O praėjus maištui,lieka revoliucija.Išgelbėjimas neprieštarauja kūrybai,jis prieštarauja pražūčiai. Evangelija prieštarauja ne išsilavinimui, o atsisakymui klausyti. Tvarka neprieštarauja chaotiškumui,o chaosui.Kūryba nėra kelio praradimas, kūryba yra kelio tiesimas, bendra kelionė.Kelią reikia ne tik pasirinkti, juolab jei tas kelias siauras, meilės ir gėrio kelias Ц amžinas kūrybos ir bendrakūrybos veiksmas, susivaldymo ir įsiklausymo, bendrystės ir bendravimo.

Hana Arendtа 1960- aisias aprašinėjo Asmens laiką greičiau su nerimu ir net kritiškai Ц kaip viešosios erdvės susilpnėjimą, prarastą sugebėjimą ДšviestiУ.Samprotavimai tinkami nebent popiežiaus enciklikos stiliui:

"Vis daugiau ir daugiau žmonių Vakaruose, kuriuose Ц pradedant antikos saulėlydžiu Ц žmonės žiūrėjo į atsiribojimą nuo politikos, kaip vieną iš pagrindinių laisvės sąlygų ir naudojosi šia laisve , atsiskyrę nuo pasaulio ir savo pareigų jam.Šis išėjimas, atsiskyrimas nebūtinai kenkia atskiram individu: galimas daiktas tai net leidžia išlavinti savo talentą iki genialumo ir Ц tokiuа aplinkiniuа keliu vėl pasitarnauja pasauliui.Bet kiekvienas toks išėjimas yra lengvai įrodomas nuostolis pačiam pasauliui; nes prarandamas konkreti ir dažniausiai neatstatoma ДtarpusavioУ erdvė, kuri paprastai egzistuoja tarp individo ir jo aplinkosУ.

Bet kaip tik pasitelkuri Lesingo pavyzdį Arendt parodo,kad Ц Asmens laikas nėra pagrindinis pavojus ir ne vienintelis.Lesingas grūmėsi su tais,kas neigė Kristų,bet vis dėlto abu šie pavojai nėra palygintini.Laisvei pavojingesni primeantys,o ne persekiojantys.Tiesą,Lesingas ginčijosi pirmiausiai su racionalistais,kurie norėjo įpiršti Kristų įrodinėjimais,- jo laikasi tai buvo ne bažnyčios tarnai,o profesoriai.Mūsų dienomis Kristų dažniau įrodinėja dvasininkai,ir netgi malonę pernelyg protingi Bažnyčios gynėjai paverčia įrodymu,vertingu primiausia savo nepaneigiamumu,o neа savo akivaizdumu.

Asmens laikas nėra iš kažkur Ц nežinia kur -а atsiradęs. Taiа - atsakymas į daugiaamžę pagrindinės laisvės Ц judėjimo laisvės stoką.Net mąstymo laisvė priklauso nuo to,kiek yra laisva judėjimas,o bausmė Ц pirmiausia yra suvaržymas judėjimo laisvės.Todėl,pavyzdžiui, teisė emigruoti tapo tokia svarnbia Naujųjų amžių žmogui Ц labiau svarbiu nei teisė būti pamaldžiu valstiečiu ar pamaldžiu ponu,kuris turi gauti leidimą išvykai į užsienį,kaip baudžiauninkas prašo leidimo atvykti į miestą.Ir ,suprantama,ne mažiau svarbi teisė grįžti į tėvynę,šai kodėl despotai ypač mėgo atiminėti irа šią teisę.

Tiesa, Arendt neleidžia pasauliui to, ką leidžia žmogui: Дpasaulis privalo būti stabilus, tvirtas, nejudrus, nes kitu atveju pasaulis tampa nežnoniškas, nepritaikytas žmogaus poreikiamsУ.Bet netgi Arendt negali pasakyti, kaip išsaugoti stabilumą ir nepakliūti į vergovę, kurią ji tapatina su konformizmu:УGyvasis žmogaus žmogiškumas išnyksta priklausomai nuo to, kiek žmogus atsisako mąstyti, ima pasitikėti žinomom ar nežinomom tiesom ir vartoja jas kaip monetas, kuriomis atsiskaito už bet kokį patyrimąУ.

Stabilumo paieškos nuolat grąžina mus į Ideologijos epochą, į Naująjį Laiką. Stabilumo atsiradimas yra tikras košmaras Ц tai sugrįžimas į viduramžius, tikruosiusУtamsiuosius laikusУ, o ne į sutemas, kurių liudininke buvo pati Hana Arendt.Gal žmogus ir siekia laisvės, atsisakydamas dirbti stabilumui, nes pasaulis pakankamai stabilus ir be mūsų pastangų.Tik ateistinė sąmonė tapatina kūrybą su stabilumu, o religinė sąmonė žino, kad kūrybinės sąmonės kilmė Ц ne žmoguje. Visagalis Kūrėjas yra visų kūrėjų laisvės garantas.

Komunistai netikėjo komunizmu, kai statė savo sisemą remdamiesi valstybės prievarta smurtu.Krikščionys netiki Dievu, kai meldžiasi ciezoriui.Bet ta pati bėda laukia ir sekuliaraus intelektualo, kuris nedrįsta žengti laisvės link, nori išlaikyti išorinį ДviešumąУkaipа būtinybę.

Asmens laikas nenužudo viešumo, bet keičia jo mechanizmus, pavesdamas darbą ne anonimui, o asmenybei, perkeldamas atsakomybę neа objektyviomsа aplinkybėms, o žmogui, kaip tikа tai žmogaus daliai, kurios neįmanoma objektyvuoti.

*

Ar esama gyvybės erdvėje be ribų?Ar galimas kelias erdvėje be orientyrų?Ar yra gyvybė, kitaip tariant,yraа šiuolaikiniuose miestuose? Ne gyvybė kaip elementariа baltyminių kūnelių masė, o gyvybė kaip žmogaus egzistencija?

Asmens laikas yra vienintelė tikra civilizacija iš visų mums iki šiol žinomų, nes tai miestų epocha ir sugebėjimo gyventi mieste epocha Ц polisausakimšame, civiliniame, civilizuotame, buržuaziniame, miesčioniškame. Visi šie apibūdinimai, atsiradę skirtingu laiku, reiškia viena Ц miestą, polį. Tai sugebėjimas gyventi ten, kur gyventi neįmanoma, kur sutrūkinėję visi ryšiai, visuomenė susiskaldžiusi, kitaip tariant, yra mirusi.

Bet Asmens laiką gelbsti tai, už ką jį nuolat keikia - pliuralizmas.Daugybė žmonių mano, kad pliuralizmas nepakeičia prarasto socialinio vieningumo. Asmens laikas toleruoja tokius pasisakymus Ц žmonės jo nepakęstų, jeigu turėtų jėgą ir valdžią.

Kadangi šis laikasа - priklauso Asmeniui,аа jo gynėjų balsaiа yra kur kas mažiau girdimi nei jo priešų, nes gynėjai - pavieniai žmonės, o puolantys susitelkę į religines organizacijas ir politines grupes.

Nei vienos žmonijos epocha nebuvo taip koneveikiama jos amžinžinkų kaip Asmens laiko: jis ir ištvirkęs, ir ciniškas, ir gyvena tik iš paveldo , išeikvojus pastarąjį mūsų neva laukia katastrofa.

Neįmanoma, girdi, kęsti iškrypėlišką elgesį, iš esmės neigiantį vertikaliąsias vertybes(valdžios), kurios atžvilgiu tas elgesys ir yra iškrypėliškas. Juk negali egzistuoti visuomenė, neigianti normą arba ar bent jau atsisakanti deklaruoti, kadа normos yra privalomos visiems visuomenės nariams.

Aidint šiems riksmams visuomenė gyvuoja , ir netgi lieja kur kas mažiau kraujo, mėgaujasi didesne laisve ir gerove nei bet kuri kita praeities visuomenė. Atsisakymas laikytis normos virsta ne anomalija, o subtilia askeze tokio korektiškumo,а kuris ir nesisapnavo ankstesnėse epochose. Mandagumas yra žinios, mandagus žmogus yra išsilavinęs ,žinantis, informuotas,oа nemandagumas pirmiausia yra tamsumas.Iš kur šie žodžiai?Tamsumas yra nežinojimas kažko, ką nesunku būtų išsisaiškinti. Niekas juk neapšauks tamsiu žmogaus, nežinančio, ar yra gyvybė Marse.Tamsybininkas gali nežinoti, kad žemė apvali ir ne šiaip nežino to, bet net neįtaria, kad esama tokios nuomonės žemės klausimu. (Obskurantas žino apie žemės apvalumą arba yra girdėjęs apie evoliuciją, bet yra įsitikinęs, kad tai tik teorijos, hipotezės, kurios privalo droviai elgtis šalia kur kas ДtikresniųУ žinių apie žemės plokštumą arba kreacionizmą).

Nemandagus žmogus neįtaria , kad esama elgesio normų (bet juk suprantame , kas yra chamizmas Ц kaip pažeidimas žinomų taisyklių, o obskurantizmas kaip tik ir yra laikomas tam tikru intelektualiniu chamizmu).

Nemandagumo, beje, nerasite senuosiuose graikų aprašymuose.Iš vienos pusės tos elgesio taisyklės, kurių laikėsi šeima arba giminė buvo įdiegiamos žmogui nuo vystyklų, tų taisyklių laikymąsi atidžiai stebėjo, už pražangas bausdavo neatodėliojant, taigi žmogus išnykdavo nuo žemės paviršiaus net nespėjęs išgarsėti kaip chamas.Tai buvo, žinoma, mandagumas tik savųjų atžvilgiu, lėtai pereinantis į pagarbą. Bet ir mandagiu buvo laikomas ne tas, kas laikėsi taisyklių savųjų tarpe, o tas, kuris žinojo kaip elgtis tarp svetimų. Šio mokslo pasakos lokys mokė Mauglį: berniukas - vilkas turėjo perprasti, kokios elgesio taisyklės galioja bezdžionėms irа privalėjo elgtis pagal jų taisykles- sulig įgytu išmanymu.

аPaprastas valstietis žinojo, kaip reikia elgtis kelyje sutikus riterį - nusiimti kepurę ir užleisti jam kelią.Tai Ц valstiečio taisyklė.Tai pagarba. Mandagusis valstietis žino, kaip kalbasi ir elgiasi riteriai,ir , pasitaikius progai, kitą kartą nepasitrauks iš kelio, o pakalbės kaip lygus su lygiu.Tai irgi pagarba.Tiesa, riterių riteriškumas niekada nesiekė taip toli, kad su valstiečiu kalbėti kaip su sau lygiu.Bet teoriškai riteris pasitenkina tuo, kad valstietis jam reiškia pagarbą taip kaip priimta tarp valstiečių.Tai vilkiškas mandagumas (su vilkais gyveni, vilku staugi) arba, anot patarlės, Дsvetimuose namuose elgiesi kaip svečiasУ.Labai mandagus riteris, žinoma, su valstiečiu (ar valstiete) kalbasi kaip su savo rato žmogumi.Tai ne valstietiško mandagumo paneigimas, o valstiečio pakėlimas iki savojo lygmens.

Noras susipažinti su įvairių etikų normomis reikalauja didelių pastangų , bet galų gale veda į aklavietę. Mandagumas yra dėmesys, pažinimas, mokslas (ir gimsta jis, žinia, irgi kaip eksperimentas Ц kaip bandymų ir ,deja, klaidų patyrimas .

Bet kuo daugiau mes sužinome apie įvairių grupių elgesį, tuo aiškiau suvokiame, kad pirminis yra žmogus, o ne grupė.Kiek žmonių Ц tiek ir normų? O, jeigu taip ir būtų.

Kadangi kiekvienas žmogus turi savo normas (ir nuomonę) kiekvienam gyvenimo atvejui, keivienai situacijai, ir dar priklausomai nuo savo nuotaikų, tai normų (nuomonių) yra kur kas daugiau nei žmonių. Tiesa, žmonijos istorijos bėgyje šita įvairovė buvo naikinama be gailesčio Ц žmogus visados buvo pajungtas kokiam nors kolektyvui, mainais į apsaugą ir ramybę, o tenkindavosi norma, sukurta kolektyvo.

Kolektyvinė norma kažkuo panaši į vidutinį atlyginimą: ji kažką pasako apie finansinę padėtį, bet realiai, galimas daiktas, nei vienas žmogus tokios konkrečios sumos negauna, na, ir niekada nenorėtų gauti.Kolektyvistinė visuomenė galų gale yra pakeičiama ta, kurioje mes dabar gyvename - individualistine. Nesąmoningas nepasitenkinimas kolektyvizmu buvo visados, tik nebuvo jėgų sukilti prieš jį ir štai, pagaliau, krikščioniškoji žmogaus atskleistis apie žmogų ir pasaulį suteikia mums tokių jėgų ir netgi tiems, kurie Kristumi netiki.

Šiame pasaulyje nuodėmė yra neišsilavinimas, anksčiau niekada ja nelaikytas, norsа jo būta daugiau nei, galimas daiktas, šiandien, nuodėmė yra ir nemandagumas Ц nežinojimas to, kad kiekvienas žmogus turi savo nuostatas, savo kodeksą, kad kiekvienas žmogus Ц atskira bažnyčia. Atrodytų, kad esant tokiai pagarbai individualybei, neįmanoma būti mandagiu: juk neįmanoma su kiekvienu susipažinti, nuspėti, kas dedasi jo viduje. Pasaulyje, kur kiekvienas maksimaliai (ne absoliučiai) laisvas Ц kaip nuspėti kito žmogaus elgiasį, kaip neužgauti kito ?

O pasiekiama tai įgyjant ypatingų žinių Ц nuolat pripažįstant savo neišmanymą. Kolektyvinio mandagumo pasaulyje bendraujama su tiksliai apibrėžtais objektais Ц dabar mandagumas tapo nuolatiniu siekiu pažinti nepažįstamąjį, maža to, niekada iki galo nepažįstamą.

Štai kodėl mandagus kolektyvinis žmogus ir žmogus individualistiniame pasaulyje skiriasi tarpusavyje kaip viduramžių alchemikas nuoа šiuolaikinio chemiko.Reikalas ne tas, kad jų žinojimo apimtys skiriasi, jų požiūris į pasaulį visiškai nepanašūs.Vienas Ц pragmatiškas, ieškantisа filosofinio akmens, kitas nepragmatiškas, paprasčiausiai tiriantis aplinką ( ir paradoksaliu būdu toks abejingumas skatina daugelį atradimų).Vienas įsitikinęs, kad kažkur esama senoviškos knygos, kurioje viskas aprašyta, kitas įsitikinęs, kad žinios ne knygoje, o tikrovėje ,joje pirmiausia ir reikia pabandyti eksperimentuoti, kad ir atsimušant nuolatos į tą tikrovę.

Šiuolaikineje visuomenėje mokslas prarado tą reikšmę, kurią jis turėjo tikėjimo progresu laikais, tapo privataus smalsumo tenkinimu už svetimus pinigus Ц o juk kažkada jis buvo pasaulio keitimo instrumentas.Mokslas nublanko ir žinios tapo kito žmogaus žiniomis, kito subjekto, o ne objekto žiniomis ir žinojimu subjektyviu, nepatikrinamu iš pašalies.

Asmens laiko etika nesiorientuoja nei į knygutes apie gerą elgesį, nei į sakytines taisykles ir tradicijas, o į realų žmogų. Štai kodėl šiandien maksimalus mandagumas yra ir maksimalus nemandagumas: pabrėžtinis laikymasis abstrakčių etiketo normų parodo antagonistui, kad jis tų normų nežino ir todėl yra niekšas.

Bet šiuolaikiniame pasaulyje niekam neprivalu laikytis jokių normų, kiekvienas privalo laikytis savo asmeninių normų.Tiesa, daugelis tų vidinių normų net ir neturi arba gyvena vadovaudamiesi senomis kolektyvinėmis normomis, bet tai reti atvejai, kuriuos iš pažiūros (ypač pirmąjį) lengva sureguliuoti.

Asmeninis laikas privatizavo normą. Kad ir kaip nuostabu, bet gyventi tokiame pasaulyje pasirodo yra įmanoma ir netgi sveika, kur kas sveikiau nei kitokiame.Tai tapo įmanoma todėl, kad moralė, kaip jau seniai kalbėjo krikščionių teologai, nėra abstrakčių taisyklių rinkinys, sukurtas visuomenės, o ji atsiranda pirmiausia žmogaus širdyje, gi žmonių širdys nėra labai jau skirtingos etine prasme.

Žmogėdrų ir seksualinių maniakų ne tiek jau daug, kaip tvirtina socialinės prievartos šalininkai, o bandančių kurti etiką, kuri pateisintų žmogėdrystę ir seksualinius iškrypimus, yra dar mažiau.

аBūtent individualistinė bendruomenė aptinkaа giluminį etikos bendrumą . Viduramžiais etikos supratimas buvo įvairesnis (ir pavojingesnis aplinkiniams) nei šiuolaikinis.Krikščioniškosios etikos vienybė egzistavo kaip idealas, bet praktikoje triumfavo skirtingi luominiai ,sluoksnių, gentiniai, gimininės elgesio modeliai.

Naudinga yra atsisakyti vieningosios etikos deklaracijų, o dar naudingiau atsisakyti prievartinio jos diegimo. Siekis smurtu bausti ar užbėgti už akių galimam nusižengimui buvo kur kas gausesnis šaltinis moralinio pakrikimo nei šiuolaikinė pakanta nuodėmei. Norėdama išvengti žmogžudystės visuomenė išžudė daugiauа nei tai būtų padarę tikri žmogžudžiai. Prievartinis seksualinio susilaikymo diegimasа rausė slapčiausius ištvirkavimo požemius visuomenės ir asmens sąmonėje.

Kolektyvistinė išorinės prievartos etika sukuria pasaulį panašų į minų lauką. Mandagus žmogus žino, kur paslėptos minos ir saugiai manevruoja tarp jų Ц link savo naudos, ir labai retai link artimo žmogaus naudos.Individualistinė etika lyg ir išminavo pasaulį, tardama Ц Дnėra tokio įstatymoУ Цviskas lyg ir leidžiama.Tačiau dabar jau ne pats pasaulis, o atskiras žmogus virsta mįsle, minų lauku, o niekas neturi, net ir jis pats, žemėlapio. Šitokiame pasaulyje žinojimas atsiranda nuolatiniame įtemptame dialoge su savo artimuoju,а o kiekvienas susitikimas eksperimentu, leidžiančiu ne tiek pažinti savo artimą, kiek užčiuopti su juo bendrą kalbą.Dabar jau mandagus žmogus yra ne tas, kuris laikosi mandagumo normų apskritai, o tas, kuris elgiasi atsargiai su konkrečiu žmogumi. Šis mandagumas neatšaukia ankstesniojo mandagumo normų, kaip chemija nepaneigia alchemijos kaip savo pirmtakės, oа paverčia mandagumą nauja kokybe.

Susiskaldžiusiame pasaulyje mandagumas reikalauja daugiau dvasinių pastangųа ir dėmesio jau nebeа automatinio, o nuolatinio irа gyvo, todėl mandagumas tampa greičiau asketine praktika nei įpročiu. Atleisti reikia kur kas daugiau, nes karas, net ir gėrio vardan, darosi nebepriimtinas.Bet ir gėrį reikia ginti atkakliau, nes visa etinė žmogaus atsakomybė, tampa žmogaus, o ne šeimos ar valstybės prerogatyva..Ir jeigu anksčiau įа nemandagumą atsakydavo smurtu ir bausme, dabar atsakoma asmenine atskirtimi, atskirtimi nuo savęs, kas dvasine, vidine prasme yra daug skaudesnė bausmė nei , kaip taisyklė, išorine prasme.

kalbos tįsumas

Žmogus daugiareikšmiškumą geriausia suvokia per kalbos žodžio daugiareikšmiškumą. Praeitin grimzta požiūris į kalbą kaip valdžios ir autoriteto šaltinį.Praeitin traukiasi ir supratimas, kad žodį galima apibrėžti, kaip galima apibrėžti ir žmogų.Dabar į žodį mes žiūrime kitaipа - ir mokslas taip pat. Žodis nemažiau sudėtingas, daugiaplanis ir potencialiai begalinis, kaip ir tie, kurie juos vartoja ar jais keičiasi.Žodis yra ne tik kalavijas, bet ir kvėpavivas.Dar labiau žodis Ц yra daugelio bendraujančių, kalbančių žmonių kvėpavimas.Žodžio nėra ten kur yra tik vienas žmogus.

Archainis elgesys su žodžiu yra bandymas paversti žodį įsakymu.Įsakymas gali ir turi būti aiškus ir tikslus.Įsakymas neaptarinėjamas, o vykdomas. Jeigu Biblija yra įsakymas, žmogus sako:УAmenУ,ir arba apdovanojamas už vykdymą, arba nubaudžiamas už nevykdymą.УParodyk man ,Viešpatie, kelią,ir aš eisiuУBendravimo čia nėra Ц Vienas kalba, kitas eina, maža to Ц tolsta nuo Ištarusiojo žodį.

Toks santykis su žodžiu įtvirtina tarpininkavimą.Viršininkas gali pavesti įsakymą perduoti kitam asmeniui.Archainė kultūra netgi mano, kad ne Karaliaus reikalas kalbėti pačiam Ц kalbėti turi ryšių su visuomene atstovas ДfaraonoУlūpomis.Galima stengtis tapti vikarijumi, primenančiu Dievo žodį, ir stengtis atimti jį iš Popiežiaus, iš šventikų ir perduoti jį tikintiesiems. Ir vieno didelio demono vietą užima legionas Ц ne mažų, o Ц didelių demonų.Juk visi žmonės vienodo dydžio Ц patys aukščiausi.

Žodis įsakymas Ц nekintantis ir nekeičiamas žodis.Jei pasakyta nevalgyti kiaulienos, vadinasi, niekada negalima valgyti nei kiaulienos, nei krevečių.Tai statiškas, įstatymiškas pasaulio suvokimas, kuris neišnykęs ir šiandien, nors jo iracionalumas akivaizdus:pasakė gydytojas ДAУ,vadinasi, reikia tarti ДAУ, nepaisant to, ką jis bandė dar pasakyti.

Tokį archainį santykį su žodžiu žmogus linkęs išlaikyti nuosekliai, pasaulis tampa nuosekliu ir dėsningu. Kūrėjas tampa nuosekliausiu iš visų.Taip archaika pavergia patį Dievą Ц Dievui, o žodį iškelia aukščiau už jį ištarusį Dievą.Taip buvo nukryžiuotas Kristus, Dievo Žodis, nuosekliai sekant Dievo žodžiu.Žinoma, pats tikintysis nuosekliu ir iš anksto aiškiu žodžiu, galinčiu nusakyti visą gyvenimą vienu vieninteliu žodžiu pasilieka sau teisę kalbėti vis naujus ir naujus žodžius Ц bet tik pats sau, nors ir nesuvokia tų žodžių ДnaujumoУ.

b.d.